Pradžia
lt

PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. V-323

VILNIAUS ISTORIJA. TYRIMAI

1. Programos vykdytojas - Lietuvos istorijos institutas. Norminiai etatai skirti programai - 11,11.

 

2. Programos tikslai: 2.1. Plėtojant ir skatinant kompleksinius Vilniaus istorijos tyrimus, ištirti netyrinėtas ar mažiau tyrinėtas Vilniaus istorijos problemas, reiškinius, įvykius; gauti naujų mokslo žinių, kurios kartu su ikišioliniu istoriografiniu įdirbiu kitame etape taptų pagrindu naujai Vilniaus istorijos sintezei rašyti; 2.2. Rinkti, kaupti ir skelbti Vilniaus istorijos šaltinius; 2.3. Mokslininkų bendruomenei ir Lietuvos visuomenei suteikti naujų žinių apie Vilniaus istoriją XIII-XX amžiuje.

 

3. Programos uždaviniai: Netirtų Vilniaus miesto istorijos problemų tyrimai. 2023 m. Vilnius švęs savo 700 metų jubiliejų. Ši data neabejotinai paskatins naują susidomėjimo Vilniaus istorija bangą tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse. Juolab kad Vilniaus istorija, ypač naujausių laikų, jau šimtmetį kelia aistras, gimdo priešingas nuomones tiek tarp skirtingų šalių mokslininkų, tiek tų šalių visuomenių. Aktualu šią datą pasitikti su nauja Vilniaus istorijos sinteze, kuri apibendrintų paskutiniųjų kelių dešimtmečių Vilniaus istorijos tyrimus, atsakytų į visuomeniškai aktualius miesto istorinės raidos klausimus ir pateiktų apibendrintą patikimą Lietuvos sostinės istorijos vaizdą, kurio pagrindu galėtų būti rašomi taikomojo pobūdžio darbai apie Vilnių (pvz., turistiniai vadovai). Tačiau prieš rengiant tokią sintezę, pirmiausia būtina atlikti naujus tyrimus. Vilniaus istorijos pradėtos rašyti dar XIX amžiuje (J.I. Kraševskio, M. Balinskio veikalai (pastarasis 2007 m. išleistas ir lietuvių k.)), šią tradiciją tęsė rusų autoriai V. Vasilevskis ir Kračkovskis, 1929 m. M. Lowmianskos Vilniaus istorija lenkų k. Pastaroji sintetinė Vilniaus istorija išleista prieš keturis dešimtmečius (J. Jurginis, V. Merkys, A. Tautavičius, Vilniaus miesto istorija, nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos, Vilnius, 1968; Vilniaus miesto istorija nuo Spalio revoliucijos iki dabartinių dienų, Vilnius, 1972; abu tomus parengė Lietuvos istorijos instituto mokslininkai), yra pasenusi metodologiškai ir morališkai. Po to pasirodė tik turistams skirtos populiarios Vilniaus istorijos (T. Venclova, Vilnius: miesto vadovas) arba užsienio autorių parengtos ir, deja, grubių klaidų neišvengiančios, užsienio skaitytojui skirtos knygos (pvz., Joachim Tauber, Ralph Tuchtenhagen, VILNIUS: Kleine Geschichte der Stadt, Köln, Weimar,Wien, 2008.) Tik 2010 m. buvo išleista daugiau vilniečių kasdienybei skirta Vilniaus gatvių tyrinėtojo A. Čaplinsko knyga „Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė“. Tuo tarpu po minėtos Vilniaus istorijos sintezės pasirodymo tiek Lietuvos istorijos institute, tiek kitose Lietuvos mokslo ir studijų institucijose, taip pat ir užsienyje buvo tęsiami Vilniaus istorijos ir kultūros tyrimai, išleista svarių darbų šia tema (D. Baronas, L. Briedis, A. Čaplinskas, V. Girininkienė, A. Grickevičius, I. Janicka, R. Janonienė, J. Karpavičienė, K. Katalynas, M. Kvietkauskas, L. Laučkaitė , N. Lukšionytė-Tolvaišienė, T. Račiūnaitė, A. Ragauskas, A. Romanowski, A. Pukszto, S. Rosiak, A. Urbanavičius, G. Vaitkevičius, R. Žepkaitė), pasirodė daugybė straipsnių. Vilniaus istoriografijai būdingas didelis fragmentiškumas. Esama stambių, išsamiai vieną temą ar problemą, paprastai trumpą chronologinį laikotarpį nagrinėjančių monografinių darbų, bet didžiąją istoriografijos dalį sudaro mažus Vilniaus istorijos ir kultūros fragmentus tiriantys straipsniai, Vilnius paliečiamas bendruose visos Lietuvos istorijos problemoms skirtuose darbuose. Nežiūrint regimos istoriografijos gausos, nėra nė vienos miesto gyvenimo srities, kuri būtų nuosekliai ištirta ir remiantis šiais tyrimais būtų įmanu sukurti nuoseklų pasakojimą, apimantį laikotarpį nuo Vilniaus įkūrimo iki XXI amžiaus. Todėl artimiausiu metu svarbu sutelkti pastangas naujiems Vilniaus istorijos tyrimams, inicijuojant mokslo tiriamųjų straipsnių ir monografijų rašymą dar netirtomis ar mažai tirtomis, problemiškomis liekančiomis Vilniaus istorijos temomis. Juolab kad visuomenės poreikis reikalauja sutelkti dėmesį tokioms menkai ištirtoms temoms kaip tarpkonfesiniai ir tarpetniniai santykiai Vilniuje, religinis gyvenimas mieste (iki šiol labiausiai tirti sakraliniai pastatai, pastaruoju metu kiek labiau ir religinės institucijos), Lietuvos visuomenei nepažįstamas lieka 1920-1939 m Vilniaus gyvenimas, paradoksalu, bet realiai menkai žinomas sovietinis Vilniaus tarpsnis. Naujausios pasaulinės miestų tyrimų tendencijos kreipia pirmiausia į miestiečių bendruomenės tyrimus arba miesto sociotopografiją, t.y. miesto ir jo visuomenės vystymosi procesus, Vilniui aktualus lieka ir urbanistinis tyrimas, ypač ankstyvojo jo raidos periodo. Kita vertus, visų numatomų tyrimų leitmotyvas – Vilniaus kaip Lietuvos valstybės sostinės, centro vaidmuo. Atlikti moksliniai tyrimai užpildys dalį Vilniaus istorijos „baltų dėmių“ ir taps pagrindu būsimai Vilniaus istorijos sintezei rašyti.

Vilniaus miesto istorijos šaltinių paieška, tyrimai ir skelbimas. Vilnius yra vienas iš tų miestų, kurių archyvai bene labiausiai nukentėjo įvairių negandų metu. Tiek moksline, tiek visuomenine prasme svarbu tęsti lietuvių ir užsienio tyrinėtojų pradėtą (M. Paknys, A. Ragauskas, R. Ragauskienė ir kt.) Vilniaus miesto šaltinių paieškos ir jų skelbimo darbą. Pirmiausia dėmesį kreipiant į šaltinius, nušviečiančius mažiau tyrinėtas arba labiau kontroversiškas Vilniaus istorijos temas. Kartu svarbu rengti iš naujų iki šiol nepublikuotų dokumentų sudarytus rinkinius, skirtus platesniam skaitytojų ratui, galimai pritaikomus edukacijos procesui.

Seminarų Vilniaus miesto istorijos temomis rengimas. Tirtinų Vilniaus istorijos temų yra daug, tuo tarpu LII žmogiškieji ištekliai riboti. Tačiau Lietuvos mokslo ir studijų institucijose dirba tyrėjai, kurie sistemingai arba fragmentiškai tiria Vilniaus istoriją. Todėl programoje, siekiant sutelkti Institute ir kitose institucijose (VU, VDU, VEU, LLTI, LKTI, Nacionalinis muziejus „Valdovų rūmai“ ir kt.) dirbančių mokslininkų pastangas tiriant Vilniaus istoriją, bus rengiami seminarai aktualiausiomis Vilniaus miesto istorijos temomis.

Tęstinio leidinio „Miestų praeitis“ leidyba. Lietuvos istorijos institutas leidžia tęstinį leidinį Miestų praeitis, skirtą skelbti miestų tyrimų rezultatus. Jau pasirodė du šio leidinio numeriai (2-asis CD formatu). Vykdant programą tiek tyrimų rezultatus apibendrinantys straipsniai, tiek ir seminarų pranešimų pagrindu parengti straipsniai būtų publikuojami Miestų praeities numeriuose.

Žinių apie Vilniaus praeitį populiarinimas. Artėjant miesto jubiliejui neabejotinai susidomėjimas miesto praeitimi augs. Siekiant patenkinti vilniečių žingeidumą, paskatinti gilesnį susidomėjimą savojo miesto praeitimi ir jos pažinimą, supažindinti su kai kuriais tyrimų rezultatais bus ne tik rengiamos viešos paskaitos (žr. 7. Rezultatų sklaidos priemonės), bet ir parengti specialūs populiarūs, Vilniaus istoriją propaguojantys leidiniai.

 

4. Metodologinis tyrimų pagrindimas: 1. Ankstyvajam Vilniaus miesto vystymosi periodui atskleisti bus naudojamas kompleksinis tyrimų metodas, į kurį įtraukiami: a) rašytiniai šaltiniai; b) senoji kartografija; c) geologiniai duomenys; d) archeologiniai duomenys; e) geofiziniai metodai; f) sisteminiai - struktūriniai metodai; g) fizikiniai metodai; h) cheminiai metodai; i) matematinis modeliavimas; j) imitacinis modeliavimas. 2. Archeologinių artefaktų tyrimams bus naudojami šie metodai: a) statistiniai (klasterio analizė); b) tipologizacijos; c) cheminiai; d) trasologiniai; e) matematiniai; f) istoriniai; g) antropologiniai; h) palyginamasis. Atliekant tyrimus bus bendradarbiaujama su Geologijos ir geografijos institutu, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetu, Radiacinės saugos centru bei Lietuvos fizikos institutu. 3. Demografiniams procesams tirti be įprastinių istorinio tyrimo metodų bus naudojami analitinės ir aprašomosios statistikos metodai, taip pat regresijos ir laiko eilučių tyrimo metodai. 4. Istorinis tyrimas remsis tradiciniais šaltinių analizės ir kritikos, aprašomuoju – analitiniu, sisteminiu, interpretaciniu metodais.

 

5. Tyrimų etapai ir jų charakteristika:

1. Uždavinys: Netirtų Vilniaus miesto istorijos problemų tyrimai: 1.1. Atlikti Vilniaus kūrimosi ir ankstyvojo jo istorijos periodo tyrimus (XIII-XIV a. – XVI a., iki miesto apjuosimo siena), derinant archeologinius ir istorinius tyrimus. LII Miestų tyrimų skyrius per savo gyvavimo dešimtmetį padarė tam tikrą įdirbį: įtraukė į mokslo apyvartą ekofaktus, susistemino archeologinius šaltinius ir pateikė miesto įkūrimo bei ankstyvos jo sandaros koncepcijas, tai dabar leidžia formuoti kokybiškai naują problematiką ir ją spręsti. Tyrimų kryptis - Vilniaus vaidmuo valstybės ir tautos formavimosi laikotarpiu. Tuo pačiu bus parodytas jo vaidmuo ir regiono istorijai, nes LDK-je buvo esminis veiksnys. Toks krypties suvokimas neleis užsidaryti siauroje faktogrfijoje, o parodys miesto svarbą, kas temą jau savaime daro įdomesnę, naudingesnę ir labiau paklausią. Bet tam reiks užgriebti platesnį klausimų ratą.

Nagrinėjamos temos: 1. Vilniaus vaidmuo kuriantis Lietuvos valstybei (2012-2016 m.): a)Vilniaus kaip rezidencinio miesto funkcijos. b) materialinės kultūros palyginamieji tyrimai (miestas – periferija; tarp įvairių žemių, įskaitant Latviją ir prūsus), tiriant buitinę ir statybinę keramiką. Tai reprezentatyvi ir pakankamai informatyvi medžiaga spręsti apie gamybą ir jos organizaciją, vartojimą, gyvenseną, o taip pat daryti palyginimus bei identifikuoti technologines ir kultūrines įtakas. c) rytų slavų ir vokiečių migracijos (galima klausti, kodėl skandinavų veikla čia ir aplinkui neprigijo?). d) viduramžių valstybės sandaros bruožai ir jos vystymasis Lietuvoje – strongholdų atsiradimas, Naugardukas, „sostinių“ tema. 2. Vilniaus urbanizacija (2012-2016 m.): a) Žemutinė – Aukštutinė - Kreivoji pilių sistemos aptarimas. b) miesto infrastruktūros kūrimas, įskaitant Vilnios vagos klausimus; tiriant šį klausimą bus konsultuojamasi su geologais, nes tai didesne dalimi yra aplinkos istorijos tema (environment history). Pastaroji sritis gali būti toliau sėkmingai vystoma tokiose kryptyse kaip žmogaus poveikis (pasekmės) aplinkai ir vietovės optimizavimas. Istorikai (bent jau mūsų) to dar nėra nagrinėję. c) „šuolis“ į Senamiestį (rytų slavų gyvenvietės klausimas, Vingrių įsisavinimas, Jogailos akcija su naujo centro steigimu); d) tolesnė Senamiesčio raida (iki miesto gynybinės sienos statybos) (etno-konfesinis išsidėstymas, įskaitant parapijų sistemą); e) priemiestinės teritorijos; f) gynyba (ši tema bus persipynus su visomis likusiomis). 3. Vilnius – Lietuvos europeizacijos ir sinkretinės (paribio) kultūros variklis (2012-2016 m.): a) ūkis - gamyba, prekyba, vartojimas , didesnį dėmesį kreipiant į Vilniaus produkcijos distribucijos siekį ir jos sklaidą (standartai – vienas iš parametrų); b) kultūra – kultūrinės įtakos, savitumas, susivokimas (taip pat kasdienybė); c) bendruomenės ir valdymas. Rengti studiją apie Kreivąjį miestą (2012-2013, S. Sarcevičius, V. Pugačiauskas, O Valionienė)). Studiją parengti 2013 m. Straipsniai: „XIV – XV a. cerkvių Vilniuje lokalizacija urbanistiniu aspektu” (2012 m., R. Jonaitis); „XIII – XV a. miestiečių mados tendencijos Bokšto g. 6 kapinyno pavyzdžiu” (2013 m., R. Jonaitis); „Stačiatikiškoji christianizacija Vilniuje” (2014 m., R. Jonaitis); „Kapinynas Bokšto g. 6. Paleodemografinis aspektas” (2015 m., R. Jonaitis).; “Civitas Rutenica bendruomenė Vilniuje XIII – XV a. archeologijos duomenimis” (2016 m. R. Jonaitis); „Vilniaus sakralinių erdvių struktūra 14-16 a.” (O. Valionienė); „Vilniaus landšafto įtaka miesto erdvinei struktūrai” (O. Valionienė); „Vilniaus kelių tinklas 14-16 a.” (O. Valionienė); „Reljefo įtaka miesto gynybinei struktūrai 14-15 a. (imitacinis modeliavimas)” (O. Valionienė); „Lukiškių priemiesčio keramikos dirbtuvės istorijos bei archeologijos duomenimis” (S. Sarcevičius).-„Geocheminių tyrimų metodo taikymas Vilniaus plytų identifikavimui” (S. Sarcevičius).; „ Molio ištekliai Vilniaus mieste” (S. Sarcevičius).; „Statybinės keramikos žymenys-ženklai Vilniuje. XIV a. pab. – XVII a.” (S. Sarcevičius).; „Ankstyvasis Vilniaus mūras – chronologinis aspektas” (S. Sarcevičius); „Katalikų priemiestis Vilniuje urbanistiniu aspektu” (2012 m., I. Kaplūnaitė); „Katalikų priemiesčio miestelėnų buitis. XIV – XV a. keramikos analizė” (2013 m., I. Kaplūnaitė); „Katalikiškoji christianizacija Vilniuje XIII – XIV a.” (2014 m., I. Kaplūnaitė); „Katalikų priemiesčio vaidmuo Vilniaus raidoje XIV – XV a.” (2015 m., I. Kaplūnaitė); „XIV – XV a. prekyba Vilniuje archeologujos duomenimis” (2016 m., I. Kaplūnaitė); straipsniai, skirti Vilniaus miesto buitinės keramikos analizei (G. Vaitkevičius), straipsniai, skirti Vilniaus miesto sociopolitinei ir kultūrinei, religinei raidai XIV-XV a. (S. Rowell) ir kt. Įgyvendinat šį uždavinį bus rengiamos trys disertacijos (bendros Lietuvos istorijos instituto ir Klaipėdos universiteto doktorantūros rėmuose) (2012-2015 m.): Katalikų priemiestis Vilniuje (I. Kaplūnaitė); Civitas Rutenica Vilniuje XIII – XV a. (R. Jonaitis); Viduramžių Vilniaus erdvinė-planinė struktūra (O. Valionienė). 1.2. Atlikti Katalikų Bažnyčios įsitvirtinimo ir gyvavimo Vilniuje XIV–XX a. I-oje pusėje tyrimus. Iki šiol trūksta tyrimų, kuriuose Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai būtų tiriami socialinei istorijai įprastais aspektais. Bene didžiausia iki šiol ganėtinai menkai ištirta problema yra Vilniaus miestiečių religinis gyvenimas XV–XVIII a. Todėl iki šiol nėra pakankamai aišku, kokią reikšmę Vilniaus miesto gyvenime turėjo prie daugelio bažnyčių besibūrusios pasauliečių bendruomenės (brolijos ir cechai), anaiptol ne visų brolijų yra ištirta jų narių socialinė sudėtis, neaišku kokią reikšmę turėjo atskirų šventųjų kultai kaip veiksniai integruojantys miestiečių bendruomenę. Antra vertus, taip pat nėra pakankamai išnagrinėta kaip atskiros vienuolijos įtakojo Vilniaus religinį gyvenimą. Taip pat vertėtų kelti klausimą apie tai, kokį poveikį Vilniaus miestui turėjo tas faktas, kad jame buvo įsikūrusi vyskupijos sostinė bei kokia normatyvine galia disponavo dvasininkija Vilniaus gyventojams. Kadangi kiekvieno miesto istorija vyko labai konkrečioje erdvėje, tiriant religinių bendruomenių ir institucijų istoriją ryškėja ne tik konkretaus miesto visuomenės socialinė struktūra, bet ir paties miesto sociotopografinės charakteristikos. Bendresnė tyrimų kryptis - sąveika tarp dvasininkų ir pasauliečių Vilniuje XV–XVIII a. bėgyje. Tiriant religinį Vilniaus miesto gyvenimą negalima apeiti tarpkonfesinių santykių problemos. Santykiai tarp skirtingų konfesijų krikščionių, tarp krikščionių ir žydų anaiptol nebuvo idiliški, bet nepaisant to, taikaus sugyvenimo principai veikė per visą specialaus dėmesio reikalaujantį LDK istorijos XVI–XVIII a. laikotarpį. Paaiškinti (kiek tai apskritai įmanu) kaip ir kodėl jie veikė maga ne vienam tyrėjui. Aukščiau konstatuota situacija taikytina ir XIX – XX a. pirmosios pusės Vilniaus katalikų (ir ne tik jų) religiniam gyvenimui. Istorinėje literatūroje tai mažai tyrinėtas objektas. Dažniausiai atskiros Vilniaus religinio gyvenimo problemos yra trumpai aptariamos darbuose skirtuose bendrai Vilniaus vyskupijos istorijai arba dar platesniame Lietuvos ar Lenkijos kontekste. Tyrimų temos (2012-2016 m.): a) kai kurių (mažiau tirtų) bažnyčių ir cerkvių fundacijos XV-XVIII a.; b) bažnytinės Vilniaus brolijos XV-XX a.; c) atskirų vienuolynų socialinė aplinka (jų rėmėjai, mecenatai, parapijonys ir pan.); d) Vilniaus vyskupo ir kapitulos jurisdikos Vilniaus mieste XIV–XVIII a.; e) tarpkonfesiniai santykiai Vilniuje XV–XVIII a.; f) Parapijų tinklo kaita XIX – XX a. I-oje pusėje; g) Tikinčiųjų skaičiaus dinamika XIX – XX a. I-oje pusėje; h) Bažnyčių uždarymas XIX a.; i) Vienuolynų veikla ir jų uždarymas XIX a;. j) Religinės draugijos XX a. pradžioje Vilniuje; k) Religinės bendruomenės tarpukario Vilniuje. Tyrimų rezultatai bus apibendrinti straipsniuose; „Vilniaus miesto vienuolynų struktūra iki 1863 m.“ (2012 m., A. Katilius); „Vilniaus miesto vienuolynai ir Rusijos imperijos vykdoma politika XIX a.“ (2013 m., A. Katilius); „Vilniaus katalikų parapijos XIX a. ir tikinčiųjų skaičiaus dinamika“ (A. Katilius); „Vilniaus bažnyčių uždarymas“ (preliminarus pavadinimas, A. Katilius); „Religinis maldingumas ir bažnytinės brolijos“ (preliminarus pavadinimas, A. Katilius); „Katalikiškų draugijų vieta Vilniaus miesto visuomenėje XX a. pradžioje“ (A. Katilius). A-e tyrimų temų rezultatai bus apibendrinti D. Barono straipsniuose pagal LII darbuotojams privalomas kasmetines darbų normas. 1.3. Atlikti tyrimus apie Vilniaus - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos sostinės funkcijas XVII a. – XX a. I pusėje, pirmiausia krizių laikotarpiais. Vilniaus, kaip sostinės funkcijos po Liublino unijos ir ypač XVII a. yra nepakankamai ištirtos. XVII a. I pusė ir vidurys tiek pačiam miestui ir jo visuomenei ypatingai svarbūs. I-oje amž. pusėje, nežiūrint įvairių nelaimių, miestas sparčiai vystosi (priešingai įsivyravusiai nuomonei apie stagnaciją), o viduryje seka nuniokojimas, po kurio, iki valstybės gyvavimo pabaigos (1795 m.) panašu, kad miestas praktiškai vegetuoja. Todėl bus tiriamas Vilniaus kaip sostinės funkcionavimas ir vilniečių gyvenimas XVII a. vidurio maskvėnų okupacijos metu ir po jos. Bus siekiama išanalizuoti, kokias valstybės sostinės, vaivadijos bei jos centrinio pavieto funkcijas atliko Vilniaus miestas XVII a. 2 pusėje – XVIII a. vid.; kokios valstybės valdymo centrinės institucijos bei vaivadijos (pavieto) valdžios institucijos veikė Vilniuje; kaip reiškėsi Vilniaus, kaip LDK politinio gyvenimo centro vaidmuo; kaip valstybės sostinės ir vaivadijos (pavieto) centro funkcijos įtakojo viešąjį Vilniaus gyvenimą. Kitas krizinis Vilniaus kaip sostinės laikotarpis yra Pirmasis pasaulinis karas ir ypač 1918 m. Iš šio laikotarpio labiausiai tirtina politinės situacijos mieste po 1918 m. lapkričio revoliucijos problema. 1918 m. lapkritis - gruodis Vilniuje yra nors ir labai trumpa atkarpa, tačiau ypatinga savo dinamika, joje persipina visos žymiųjų vėlesnių įvykių (sovietų valdžia, lenkų įvykdytas Vilniaus užėmimas) ištakos. Pagrindine tokio tyrimo motyvacija galėtų būti bandymas atsakyti į klausimą, kodėl lietuvių valdžiai 1918 m. gale nepavyko įsitvirtinti ir išsilaikyti Vilniuje, o svarbiausias tyrimo tikslas būtų argumentuotai išdėstyti ir pagrįsti minėto fakto priežastis ir aplinkybes, galbūt apžvelgiant ir įvertinant iki šiol istoriografijoje nusistovėjusių nuomonių pagrįstumą. Taip pat aktuali Vilniaus istorijos 1915 - 1918 m. laikotarpiu problema - tai miesto administravimo, kompetencijų pasiskirstymo struktūra. Tyrimų temos (2012-2016 m.): Ištirti Vilniaus gyvenimą ir jo kaip sostinės funkcionavimą maskvėnų okupacijos metu. Ištirti, kokias LDK sostinės funkcijas išlaikė Vilnius XVII a. 2 pusėje – XVIII a. 1 pusėje. Ištirti, kokios LDK valdžios centrinės institucijos veikė aptariamu laikotarpiu Vilniuje. Pasirinktinai ištirti dviejų esminių LDK centrinės valdžios institucijų, veikusių Vilniuje – Vyriausiojo Tribunolo ir Iždo Tribunolo, funkcionavimo specifiką aptariamu laikotarpiu. Ištirti, kokios vaivadijos ir pavieto institucijos veikė Vilniuje aptariamu laikotarpiu. Pasirinktinai ištirti Vilniaus seimelio funkcionavimo specifiką aptariamu laikotarpiu. Ištirti, kaip reiškėsi Vilniaus, kaip LDK politinio gyvenimo centro, vaidmuo. Pasirinktinai ištirti vieną iš Vilniaus, kaip LDK politinio gyvenimo centro, raiškos aspektų – LDK generalinių konfederacijų sudarymo Vilniuje ir konfederacinių valdžios organų funkcionavimo specifiką. Ištirti, kaip valstybinės ir vaivadijos (pavieto) valdžios centro funkcijos įtakojo Vilniaus miesto viešąjį gyvenimą. Ištirti, kaip nagrinėjamu laikotarpiu vykę karai paveikė Vilnių, kaip LDK politinio gyvenimo centrą. Tirti politinį gyvenimą Vilniuje 1918 m. pabaigoje. Vilniaus administravimas ir savivalda Pirmojo pasaulinio karo metais Visuomeninis gyvenimas Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo metais. Monografijos „Vilnius maskvėnų okupacijos metu (1655-1661 m.)“ (E. Meilus) rašymas (2012-2013). Monografiją išleisti 2014 m. (Lėšos leidybai konkursiniu būdu). Straipsniai:“ „Vilnius prieš ir po „Tvano“: mitai ir faktai“ (2012 m., 1 a.l., E. Meilus); „XVI-XVII a. Vilniaus istoriografijos apžvalga“ (1 a.l. 2013 m. E. Meilus.); „Vilniaus seimelis XVII ir XVIII a. sandūroje“ (1-1.5 a.l., 2013 m., G. Sliesoriūnas); „LDK Vyriausiasis Tribunolas XVII ir XVIII a. sandūroje“ (preliminarus pavadinimas, 1-1.5 a.l., 2014 m., G. Sliesoriūnas); „LDK Iždo Tribunolas XVII ir XVIII a. sandūroje“ (preliminarus pavadinimas; 1-1.5 a.l., 2015 m., G. Sliesoriūnas); „LDK konfederacinės valdžios institucijų veikla Vilniuje XVII ir XVIII a. sandūroje“ (preliminari tema, 1-1.5 a.l., 2016 m., G. Sliesoriūnas); „Vilniaus administravimas Pirmojo pasaulinio karo metais“ (preliminarus pavadinimas, E. Gimžauskas); du straipsniai, skirti politinei situacijai Vilniuje po 1918 m. lapkričio revoliucijos (E. Gimžauskas). 1.4. Atlikti Vilniaus gyventojų skaičiaus ir demografinės raidos tyrimus (XVII – XX a.) Moksliniai tyrimai istorinės demografijos srityje yra būtini norint sužinoti vilniečių skaičių praeityje, jo kaitą per tam tikrą laiką, taip pat to skaičiaus amžinę, lytinę ir socialinę sudėtį, Vilniuje vykusių demografinių procesų sąryšį bei tarpusavio sąveiką su visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ar Lietuvoje (kai kuriais atvejais ir už jos ribų) vykusiais politiniais, ekonominiais ir kultūriniais procesais. Svarbūs yra bendro gyventojų skaičiaus nustatymo klausimai, biodemografiniai tyrimai, jų sąsajos su migracijos istorijos tyrimais. Lietuvai yra aktualūs istorijos tyrimai apskritai ir istorinės demografijos tyrimai konkrečiai, nes leidžia įvertinti svarbias Vilniaus miesto ir Lietuvos valstybės plėtros savybes pasitelkiant ilgalaikę perspektyvą; atskleisti pagrindines demografinės raidos tendencijas ir išsiaiškinti, kurie veiksniai labiausiai lėmė ir galbūt lemia mūsų šalies visuomeninius pokyčius. Būtina: surinkti naujų dar netyrinėtų archyvinių XVII-XVIII a. šaltinių Vilniaus demografijos tema (peržiūrėti parapinių metrikų ir kt. knygas) (2012-2014); surinktų archyvinių XVII-XVIII a. šaltinių pagrindu sudaryti tyrimui reikalingą kompiuterinę duomenų bazę (2012-2014); atlikti XVII-XVIII a. Vilniaus demografinės raidos tyrimus (2015-2016 m.) atlikti XIX a. – XX a. pradžios Vilniaus gyventojų skaičiaus dinamikos analizę tirti migracijos į Vilnių kryptis ir šaltinius XIX a. – XX a. pradžioje tirti Vilniaus etninės, konfesinės sudėties kaitą XIX a. – XX a. pradžioje atlikti Vilniaus m. etninės-demografinės raidos 1918–1939 m. analizę; atlikti migracinių procesų Vilniaus mieste ir jų įtakos etninei-demografinei padėčiai analizę XX a. viduryje 1.5. Tyrimus apibendrinti straipsniuose:“Lietuvos XVII-XVIII a. demografijos šaltiniai“ (preliminarus pavadinimas, A. Urbanavičius, 2013); 2014-2016 m. parengti 3 straipsnius apie Vilniaus demografinę raidą XVII- XVIII a.,: gimimų dinamiką XVII a. pabaigoje; gimimų dinamiką XVIII a., santuokų dinamiką XVII a. pab. – XVIII a.,(A. Urbanavičius); straipsnis apie demografinių tyrimų metodologiją ir istoriografiją (2012 m., A. Urbanavičius); “XIX –XX a. pradžios Vilniaus gyventojų skaičius“ (preliminarus pavadinimas, Z. Medišauskienė,2014 m.); “Migracija į Vilnių XIX amžiuje“ (preliminarus pavadinimas, 1 a.l., Z. Medišauskienė, 2016 m.); „Vilniečiai pagal etninę ir konfesinę sudėtį“ (pavadinimas preliminarus, Z. Medišauskienė, 2015 m.); „Vilniaus m. gyventojai tarpukariu statistikos šaltinių duomenimis“ (pavadinimas preliminarus, 1 a.l., 2012 m. V. Stravinskienė); „Migraciniai procesai ir Vilniaus m. etninė-demografinė padėtis, XX a. 3-4 deš.)“ (pavadinimas preliminarus, apimtis 1 a.l., 2013 m., V. Stravinskienė)Atlikti Vilniaus miesto urbanistinės ir socioekonominės raidos XIX a. – XX a. pirmoje pusėje tyrimus Įgyvendinant šį uždavinį tyrimai koncentruojami į mažiau tyrinėtus arba netyrinėtus miesto ekonominio, socialinio, visuomeninio gyvenimo, švietimo ir urbanistinės raidos aspektus XIX amžiuje ir XX a. pirmojoje pusėje (tarpukario Vilniaus istorija imtinai). Tyrimų temos: Vilniaus miesto krikščionių amatininkų cechų, kaip korporatyvios organizacijos, vienijančios savo narius ekonominiu, profesiniu, visuomeniniu ir religiniu interesu, funkcionavimas. XIX a. cechai, kaip vieni iš pagrindinių miesto gamybos objektų, o jų nariai, kaip miestiečių luomo reprezentantai, funkcionavo naujomis sociopolitinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Tyrimų metu bus siekiama išanalizuoti Vilniaus amatininkų cechų gamybinės ir socialinės organizacijos veiklos formas, tirti kolektyvinės biografijos problematiką (2012-2016). Vilniaus urbanistinė raida (priemiesčių „įsiurbimas“ į miestą, naujų priemiesčių atsiradimas (2012-2013) Vilniaus miesto planavimas, planinės struktūros kaita (2012) Pramonės, prekybos ir finansinių paslaugų sektorių plėtra XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmoje pusėje. Ekonominio gyvenimo įtaka miestiečių bendruomenės gyvenimo sąlygoms ir miesto plėtrai. (2014-2016) Vilniaus visuomeninis gyvenimas, visuomeninių, švietimo ir kultūros institucijų tinklo plėtra XIX a. pabaigoje ir XX a. I-oje pusėje. Nerealizuotos modernios pilietinės visuomenės kūrimo galimybės (2012-2016). Tarpkonfesinių ir tarpetninių santykių įtampos vs. taikus religijų ir tautų sugyvenimas Vilniaus mieste XX a. pirmojoje pusėje (2012-2016). Monografijos ,,Vilniaus amatininkų cechai XIX a.: korporacinės organizacijos veiklos formos ir kolektyvinė biografija” (V. Pugačiauskas) rašymas (2012-2015). Monografija parengta spaudai 2016 m. Monografijos „Šnipiškės XVIII a. pab. – XX a. pr.: raida ir struktūra“ (V. Jogėla) rašymas (2012-2013). Straipsniai: „Vilniaus draugijinio gyvenimo formavimasis ir raida,“ (preliminarus pavadinimas, 1 a.l., Z. Medišauskienė, 2012 m.); „Vilniaus draugijų tinklo struktūra“ (preliminarus pavadinimas; 2013 m., Z. Medišauskienė); Tarpetniniai lenkų ir lietuvių santykiai Vilniuje XX a. I p. (pavadinimas preliminarus, apimtis 1 a.l., 2014 m. V. Stravinskienė); Lietuvių mokyklų veikla 1918–1939 m. (pavadinimas preliminarus, apimtis 1 a.l., 2015 m. V. Stravinskienė); „Vilniaus miesto planų kūrimas, ( 1-2 a.l, 2012 m., V. Jogėla);“Vilniaus turgūs (XIX a. II pusė“.( 1 a.l., 2013 m., V. Jogėla); straipsnis skirtas Vilniaus miesto kredito institucijoms (Z. Medišauskienė); straipsnis, skirtas Vilniaus pramonės plėtrai (V. Jogėla, 2015 m.); studija, skirta Vilniaus miesto ūkinei raidai Lenkijos valdymo metais (G. Vaskela). 1.6. Atlikti Vilniaus kaip sovietinės Lietuvos sostinės tyrimus. Vilniaus, kaip politinio ir kultūrinio centro istorijos reikšmė išeina už sovietinės Lietuvos raidos ribų, nes jo raidos nusakymui svarbus ne vien LTSR kontekstas, bet ir situacija TSRS Vakarų erdvėje. Miesto plėtra susijusi su 1) bendra tuometinės respublikos raida bei 2) Pabaltijo, ypač Rygos, bei Vakarų Baltarusijos faktoriumi. Tyrimų kryptys: a) Vilniaus, kaip respublikos sostinės statusas leidžia pažvelgti į visos TSRS politinę, socialinę ir ekonominę raidą, nes respublikų sostinės buvo išskiriamos iš kitų eilinių miestų. Sąjunginiuose nutarimuose galime pastebėti nutarimų hierarchiją ir eiliškumą, kuris atskleidžia respublikos ir sostinės sąsajas. b) Vilniaus miesto valdyme atsispindi bendros visai TSRS tuometinės nomenklatūros tradicijos ir vadovų statusas, jų sureikšminimas provincijos vadovų atžvilgiu. Ši aplinkybė verčia pasigilinti ir panagrinėti vilniečių nomenklatūros tinklus ir jų karjeros atvejus. c) Vilniaus padėtį sąjunginiame kontekste atspindi jo reprezentatyvumas, jis atspindi svarbius TSRS bei tarptautinės politikos momentus. Pavyzdžiui, vadinamuoju detente laikotarpiu 8 dešimtmetyje miestas tapo savotišku „emigraciniu tramplynu“ išvykti planuojantiems žydams, kalbėta apie „žydiškas gamyklas“. d) Sąjunginis kontekstas Vilniaus istorijai svarbus nagrinėjant investicinę politiką ir su tuo susijusią miesto bei respublikos socialinę ir tautinę situaciją. Vilniaus istorija sovietmečiu atspindi Maskvos ir lietuviškosios nomenklatūros interesų sankirtą, pastarosios siekius išlaikyti sostinę kaip titulinės tautos centrą, užtikrinti miesto ekonominį ir socialinį ryšį su visos respublikos raida. Ar vien sąjunginio pavaldumo įmonės lėmė Vilniaus „imigrantinį patrauklumą“, o gal čia labiau dominavo sovietinės respublikos sostinės, užtikrinusios geresnę socialinės infrastruktūros būklę, dėmuo. Ši analizė leistų palyginti aprūpinimo būstu, kultūros įstaigų, vartojimui skirtų fondų būklę su kitais respublikos miestais, kas aktualu atskleidžiant ne vien demografinius procesus respublikoje, bet ir sovietinėje respublikoje buvusią socialinę ekonominę situaciją. Remiantis trimis – respublikos, regiono ir sąjunginiu – kontekstais, kurie buvo svarbūs Vilniaus plėtrai sovietmečiu, kad miesto plėtrą tikslingiausia nagrinėti kaip įtampos tarp lietuviškosios nomenklatūros pastangų formuoti naują kultūrinį sovietinės lietuvių tautos politinį centrą, tuo sustiprinant sovietinės tautos tapatumą bei sovietinės erdvės ir ypač jos Vakarinės dalies raidos, rezultatą. Vilniaus raidoje atsispindėjo įtampa tarp vadinamosios sovietinės globalizacijos ir miesto, kaip sovietinės lietuvių tautos „įpolitinimo“, kurią siekė vykdyti sovietinė lietuviškoji nomenklatūra. Šios įtampos kontekste būtina vertinti ir interpretuoti tuometinės respublikos pastangas kurti miestą kaip tam tikrą titulinės tautos politinį centrą, pasitelkiant lenininės nacionalinės politikos atskirus elementus, išnaudoti Vilniaus, kaip sovietinės valdžios „gražinto“ lietuvių tautos politinio centro statusą užtikrinant jau visos respublikos socialinę ir ekonominę plėtrą bei įtvirtinant lokalios, tai yra, lietuviškosios nomenklatūros politinį svorį visasąjunginiame valdyme. Tyrimų rezultatus apibendrinti straipsniuose: „Sovietinė Vilniaus miesto valdymo administracinė struktūra ir jos pokyčiai 1944-1990 metais“ (1 aut. l., S. Grybkauskas); „Vilnius – politinissovietinės Lietuvos centras?“ (1aut.l., S. Grybkauskas);“ Vilniaus vadovų personaliniai tinklai ir jų įtaka sovietinės Lietuvos politiniams sprendimams“ (1 aut. l., S. Grybkauskas); „Pramonės plėtra Vilniuje ir jos poveikis miesto socialinei struktūrai – nuo investicinio „alkio“ iki industrializacijos ribojimo siekiant harmoningos miesto plėtros“ (1 aut. l., S. Grybkauskas); „Pramonės gamykla Vilniuje kaip socialinis ekonominis institutas – gamybinio kolektyvo socialinės ir tautinės problemos sovietinės ideologinės kontrolės kontekste“ (1 aut. l., S. Grybkauskas).

 

2 uždavinys: Vilniaus miesto istorijos šaltinių paieška, tyrimai ir skelbimas. Įgyvendinant programą numatoma rinkti Vilniaus istorijos šaltinius, iš kurių būtų sudarytas kelių (2-3) tomų šaltinių rinkinys, temomis ir struktūra suderintas su antrame programos įgyvendinimo etape numatoma rengti Vilniaus istorijos sinteze. Šaltiniai turėtų būti rengiami laikantis visų šaltinių publikavimo taisyklių ir verčiami į lietuvių kalbą, idant taptų prieinami platesniam vartotojų ratui, taip pat ir edukaciniais tikslais. Naujasis Vilniaus istorijos šaltinių rinkinys turėtų atnaujinti ir gerokai papildyti šiuo metu edukacijoje naudojamą Vilniaus šaltinių rinkinį („Vilniaus miesto istorijos dokumentai. Vilniaus miesto istorijos šaltinių chrestomatija, 2003), didele dalimi sukompiliuotą dar ankstesnio Lietuvos TSR istorijos šaltinių rinkinio (I-IV t.) dokumentų pagrindu. Galutinai šaltinių rinkinį numatoma parengti jau antrame programos vykdymo etape. Šaltinius rinkiniui rinks visi programos dalyviai (2012-2016). 2) parengti šaltinių rinkinį „XVII a. vid. Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai, T. III: Prisiekę svetimiems valdovams“ (2014-2015); 3) parengti šaltinių rinkinį „XVII a. vid. Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai, T. IV: 1658 m. Vilniaus tarybos įrašų knyga“ (2016); 4) parengti M Romerio Dienoraščio tomą, skirtą 1911-1912 m. Vilniaus visuomeniniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui, teikiantį daug naujos ir tyrėjų nepanaudotos medžiagos Vilniaus istorijai (2014-2015). Lėšos – konkursinis finansavimas; 5) pageidautina parengti 1788 m. Piotro Dubinskio išleisto Vilniaus privilegijų rinkinio vertimą ir parengti mokslinius komentarus, tačiau šis darbas bus atliekamas tik laimėjus projektą ir gavus papildomą finansavimą; 6) Pildyti Vilniaus archeologinių tyrinėjimų atlasą archeologinių tyrimų ataskaitomis, parengtomis po 2006 m. (2012-2016). Norminių etatų lėšos 1-am ir 2-am uždaviniams įgyvendinti: 2012 m. - 353,31 tūkst. Lt, 2013 m. - 353,31, 2014 m. - 353,31, 2015 m. -353,31, 2016 m. - 353,31. Iš viso 2012-2016 m. - 1766,550 tūkst. Lt 3. Uždavinys: Seminarų Vilniaus miesto istorijos temomis rengimas. Bus surengti seminarai šiomis temomis (seminarų temos ir datos preliminarios, vykdant programą jos gali keistis): Vilnius – Lietuvos sostinė, kodėl, kaip ir ar iš tiesų? (2016); Tarpkonfesiniai ir tarpetniniai santykiai Vilniuje (2013) Vilniaus religinis gyvenimas (2014) Švietimas Vilniuje (2015) Vilniaus demografija (2015) Vilniaus istorijos ištyrinėtos ir tyrinėtinos problemos; miestų istorijos tyrimų metodologija (2012) Sovietinis Vilnius (2016) Reikalui esant lėšų bus ieškoma konkursinio finansavimo būdu.

 

4. Uždavinys: Tęstinio leidinio „Miestų praeitis“ leidyba. Išleisti ne mažiau kaip tris tęstinio leidinio „Miestų praeitis“ numerius (2013-2016). Lėšos leidybai – konkursinis finansavimas.

 

5. Uždavinys: Žinių apie Vilniaus praeitį populiarinimas. Populiarių leidinių parengimas: Vilnius amžininkų akimis (preliminarus pavadinimas) – amžininkų ir keliautojų įspūdžiai apie Vilnių (antologija). Leidybai lėšų bus ieškoma fonduose arba iš privačių rėmėjų. (2012-2015) Įdomioji Vilniaus istorija – pasakojimų apie Vilniaus istorijos įvykius, žmones, Vilniaus vietas, „netelpančių“ į akademinį diskursą, rinkinys. Leidybai lėšų bus ieškoma fonduose arba iš privačių rėmėjų. Paskaitų ciklas visuomenei (2014-2015); 3)Filmo apie Kreivąjį miestą kūrimas, pavykus gauti konkursinį finansavimą.

 

6. Numatomi rezultatai: Istorijos mokslo perspektyvos požiūriu Vilniaus istorijos tyrimų suintensyvinimas, o vėliau ir šiuolaikinio mokslo reikalavimus atitinkančios miesto istorijos parengimas, kartu su jau išleistomis Šiaulių ir Panevėžio istorijomis, pradėta publikuoti Kauno miesto istorija, aktyvėjančiomis Klaipėdos istorijos studijomis padėtų reikšmingą faktografinį pagrindą Lietuvos urbanizacijos proceso tyrimams. Urbanizacijos procesas - vienas reikšmingiausių visuomenių modernėjimo ir šiuolaikinės civilizacijos reiškinių, esmingai paveikęs žmonių ekonominę veiklą, socialinę organizaciją, kultūrą, vertybes, gyvenimo būdą. Tačiau jo vyksmas Lietuvoje yra beveik netyrinėti, nors turėjo esminės įtakos formuojantis šiuolaikinei Lietuvos visuomenei, lėmė daugelį jos bruožų (taip pat ir silpnybių). Būtų suaktyvinti Vilniaus tyrimai kitose mokslo ir studijų institucijose, rengiamų seminarų dėka suaktyvėtų įvairių institucijų tyrėjų bendradarbiavimas. Atliekant ankstyvojo miesto istorijos periodo tyrimus bus naudojami gamtos ir fizinių mokslų metodai, bendradarbiaujama atliekant tyrimus su šių mokslų atstovais, tokiu būdu toliau plėtojami tarpdisciplininiai tyrimai. Vilniaus ir Lietuvos visuomenei būtų pateikta naujų žinių apie Vilnių, skatinančių labiau domėtis miesto praeitimi. Parengti dokumentų rinkiniai galėtų būti pritaikomi ir naudojami edukacijos procesui, vadovėlių ir pagalbinės mokymosi medžiagos rengimui.

  • Paskelbti ne mažiau kaip 65 straipsnius, apibendrinančius tyrimų rezultatus;
  • Parengti kolektyvinę studiją apie Kreivąjį miestą;
  • Parengti ir išleisti monografiją „Vilnius maskvėnų okupacijos metu (1655-1661 m.)“ (E. Meilus);
  • Parengti monografiją ,,Vilniaus amatininkų cechai XIX a.: korporacinės organizacijos veiklos formos ir kolektyvinė biografija” (V. Pugačiauskas) (apie 10 aut.l.)
  • Parengti monografiją Šnipiškės XVIII a. pab. – XX a. pr.: raida ir struktūra (V. Jogėla) ( 10–15 a.l.);
  • Parengti šaltinių rinkinį „XVII a. vid. Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai, T. III: Prisiekę svetimiems valdovams“ (E. Meilus);
  • Parengti šaltinių rinkinį „XVII a. vid. Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai, T. IV: 1658 m. Vilniaus tarybos įrašų knyga“ (E. Meilus);
  • Parengti ir išleisti M. Römerio Dienoraščio tomą, skirtą 1911-1912 m. (R. Miknys)
  • Išleisti ne mažiau kaip tris tęstinio leidinio Miestų praeitis numerius.
  • Parengti antologiją Vilnius amžininkų akimis.
  • Parengti leidinį Įdomioji Vilniaus istorija.
  • Parengti ir apginti disertacijas: Katalikų priemiestis Vilniuje (I. Kaplūnaitė); Civitas Rutenica Vilniuje XIII – XV a. (R. Jonaitis); Viduramžių Vilniaus erdvinė-planinė struktūra (O. Valionienė).

 

7. Rezultatų sklaidos priemonės: 1.Tyrimų rezultatai bus viešinami publikuojant juos mokslinėje spaudoje, publikuojant vykdant programą parengtas monografijas, šaltinių publikacijas; dalis publikacijų bus paskelbta leidinyje „Miestų praeitis“, kuris skelbiamas LII internetinėje svetainėje. 2. Tyrimų rezultatai bus viešinami skaitant pranešimus seminaruose ir konferencijose. Numatoma Vilniuje surengti tarptautinę miestų tyrėjų konferenciją, skirtą viduramžių miestams; su pranešimais dalyvauti tradicinėje kasmetinėje miestų tyrėjų konferencijoje Pskove, tarptautinėje miestų tyrėjų konferencijoje Sankt Peterburge bei kitose konferencijose užsienyje. 3. Lietuvos istorijos institute bus organizuojamas paskaitų ciklas visuomenei Vilniaus istorijos temomis (2014-2015 m.). 4. Lietuvos istorijos instituto tinklalapyje viešai prieigai bus paskelbtas papildytas ir nuolat pildomas Vilniaus archeologinių tyrimų atlasas. 5. Suradus galimybių ir finansavimą bus kuriamas filmas apie Kreivąjį miestą (Curvum castrum).

 

8. Preliminarus programos lėšų paskirstymas (tūkst. litų):

Eil. Nr. Išlaidų pavadinimas 2012 metais 2013 metais 2014 metais 2015 metais 2016 metais Visai programai (suma)
1. Programai skirti norminiai etatai, lėšos 11,11 353,3 11,11 353,3 11,11 353,3 11,11 353,3 11,11 353,3 1766,5
2. Kitos lėšos planuojamos programai vykdyti (iš kitų, institutui skirtų valstybės biudžeto bazinio finansavimo lėšų) 2,0 2,0 5,024 5,024 5,024 19,072
Iš viso 355,3 355,3 358,3 358,3 358,3 1785,6

 

9. Programos trukmė: 2012 - 2016 metai.

 

10. Programos vadovas: dr. Zita Medišauskienė, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams; vyresn. mokslo darbuotoja,tel.: 2120270; 867297084, medisauskiene@istorija.lt