PATVIRTINTA: Lietuvos istorijos

Instituto mokslo tarybos 2012 03 20

posėdžio nutarimu Nr. 12(101)

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

ETNOLOGIJOS SKYRIUS

MOKSLO TYRIMO PROGRAMA

2012-2016 M.

„SAVAS“ IR „KITAS“ LIETUVOJE: SOCIALINĖS STRUKTŪROS, KULTŪRA, TAPATYBĖ

Mokslinės veiklos kryptis: Etnologija: kultūrinis, socialinis ir teritorinis tapatumas

Programos vadovė: dr. Vida Savoniakaitė

Tyrimo objektas

Pastaruosius penkis metus vykdyti tyrimai pagal programas „Tapatybė erdvėje ir laike: lokalios bendruomenės“, Lietuvos mokslo tarybos finansuotą prioritetinių mokslo krypčių projektą „Tautinis identitetas: lokalių bendruomenių lyginamosios perspektyvos globalizacijoje“, mokslo diskusijos paskatino gilintis į tapatybės tyrimus. Tyrimuose dėmesys buvo nukreiptas į atskirų vietovių, regionų bendruomenių savitumus. Rezultatai parodė, kad Lietuvos etnologijos ir antropologijos mokslo istorijoje savitos lokalių bendruomenių tapatybės atskleidžia savitus mokslo metodologijos diskursus ir poreikį savaip konstruoti ir naudoti mokslo tyrimų metodus bei metodologijas. Atsiveria daug neištirtų, visiškai nenagrinėtų mokslo teorinių klausimų, Lietuvos aktualijų, skatinančių savitą „kitoniškumo“ suvokimą, etniškumo ir tautiškumo konstravimą bei etninius procesus, visuomenės vertybių skalės kaitą bei migracijos aktualijas. Akivaizdu, kad tyrimus reikia tęsti. Šių projektų rezultatai skatina žengti tolimesnį žingsnį, tirti etniškumo, tautiškumo ir tapatybės konstravimą socialinėse struktūrose, individo ir bendruomenių santykius, plėtoti mokslo metodologijas ir pildyti mokslo istorijos puslapius.

Priešprieša „savam“ pasirenkame „kitą“, nes mums artimi metodologiniai teoriniai diskursai, teigiantys, kad geriausiai tapatybę atskleidžia kitoniškumas, suvokiamas kaip kintanti tapatybė, o ne išgryninta priešprieša savas / svetimas. Kitoniškumas tiriamas kaip socialinių struktūrų aktualijos, kintančios konstrukcijos, sąveikos, kultūrinės tradicijos, išskirtinumai, aktualijos ir prasmės globalizacijoje. Svarbu atskleisti, kaip vyksta įvairiapusis tapatybės konstravimas, kultūrinė tautinė asimiliacija, integracija globalioje Lietuvoje, skirtingai ekonominiu požiūriu besivystančiose vietovėse, Lietuvos paribio teritorijose, kuriose geriausiai apčiuopiamos etninio ir nacionalinio identitetų tarpusavio įtampos. Ar valstybė ir toliau atlieka homogenizuojantį (žmones vienijantį) vaidmenį apibrėžtoje teritorijoje, ar, veikiant deteritorializacijos procesams, etninis ir nacionalinis identitetas įgyja naujas, teritorija nesiremiančias formas? Svarbu tyrinėti dar daug įdomių Lietuvos etnologijos ir antropologijos mokslo istorijos klausimų. Tyrimai atitinka instituto patvirtintą mokslinės veiklos kryptį „Etnologija: kultūrinis, socialinis ir teritorinis tapatumas”.

Tyrimo problema

Viena antropologijos ir etnologijos mokslo kryptis aptaria tapatybę kaip skirtingumą. Skirtingumas išgryninamas, kitais atvejais atsižvelgiama į išorinius veiksnius, kitoniškumas ir bendrumas laikomi neatskiriamomis tapatybės dalimis. Kita kryptis tiria opoziciją skirtingumas / keitimasis / kitas (Gingrich 2004). Labai plačiai apibendrindami tyrimų pobūdį, prisimename žinomus mokslo teorijoje tapatybės tyrimų apibrėžimus – sieksime atskleisti tas tapatybės puses, kurios parodo ne tik apibrėžtą opoziciją tapatybė / skirtingumas, bet ir įvairiapusį tapatybės / keitimosi suvokimą, kuris laikomas produktyviausiu antropologijoje (Gingrich 2004: 7–13). Mums artimas žinomas Gerdo Baumano teiginys – tarpdisciplininiai požiūriai (Bauman 2004: 47) leidžia plačiai kalbėti apie tapatybę ir kultūrą. Tapatybė konstruojama pabrėžiant kultūros formų savitumą, ieškant visuomenę konsoliduojančių ir integruojančių elementų, simbolių. Ją konstruojant vyksta ir atsiribojimas nuo ,,svetimų“ elementų, siekiama ,,atskirti“ nebūdingas ypatybes. Nagrinėjant kultūrą, kaip sociokultūrinį dialogą erdvėje ir laike itin paranki kultūros filosofo Mikhailo M. Bachtino (Bachtin 1981) ir jo sekėjų plėtojama dialogizmo metodologija. Lietuvos tyrimuose gilinamasi, kaip individai, žmonės, bendruomenės apibrėžia save ir yra apibrėžiami kitų (Čepaitienė 2001; Kalnius 2002; Savoniakaitė 2003; Daukšas 2006; Zabielienė 2010), kaip etninės kultūros elementai padeda kritiškai permąstyti ir atskirti tapatybę simbolizuojančias kultūros formas, įsivaizduojamą ir realų savitumą (Tumėnas 2007). Lietuvoje, daugelio tyrinėtojų teigimu, vyrauja etninė-prigimtinė tapatybės samprata (Čiubrinskas, Kuznecovienė 2008).

Šiuolaikinėse socialinėse struktūrose konstruojama tapatybė, interpretuojama kultūros tradicija, aktualizuojamas paveldas. Empiriniame lygmenyje giminystė matoma kaip biologinių universalijų pagrindu besiklostanti prasminė struktūra. Giminystės prasmės nusidriekia ir į tapatybės, etniškumo, tautiškumo diskursus, ypač aktualius įvairiai persipynusioje dabartyje, kur tauta ir tautos istorija tampa įprasmintos kaip šeimos ir giminės istorijos dalis, o giminystės ir vietos diskursai dalyvauja konstruojant tautines ir pilietines pozicijas. Tautinis ugdymas vyksta per tautos kultūros vertybių pažinimą.

Migracijos procesai naujai įtakoja tapatybes. Deteritorializacijos sąvoka nurodo nacijos ir valstybės ribų nesutapimą – globalizacijos procesai suaktyvina kilmės valstybėje negyvenančios nacijos saistymąsi su ja per transnacionalines valstybių politikas.

Tyrimuose vadovaujamės prielaida, kad žmonių socialinių grupių tapatybę ir kultūrą turime tirti vertindami etninį, istorinį kultūrinį, tautinį ir tradicinį paveldą. Gilinsimės į neištirtas socialines struktūras, kultūros reiškinių sąsajas, formuojančias šiuolaikinę Lietuvos žmonių tapatybę ir kultūrą, priklausančią nuo etniškumo, tradicijos, ekonomikos, migracijos, globalaus pasaulio ryšių.

Pagrindinis tikslas – atskleisti kaip Lietuvos tautinės, vietinės, regioninės ir su vieta nesusijusios bendruomenės, grupės, individai, socialinių struktūrų ir kultūros reiškinių sąveikos lemia, konstruoja Lietuvos gyventojų tapatybę ir kultūrą.

Moksliniai tiriamieji uždaviniai

• Nagrinėti mokslinių tyrimų metodologijas, Lietuvos etnologijos ir antropologijos mokslo istoriją ir inovacijas (Auksuolė Čepaitienė, Darius Daukšas, Loreta Martynėnaitė, Vytautas Tumėnas, Aušra Zabielienė, Vida Savoniakaitė).

• Pateikti Lietuvos miestų, mažų miestelių, kaimų, paribio gyventojų požiūrius į savo ir kito tapatybę, tautiškumą, etniškumą, kultūros prioritetus ir tradicijas (A. Čepaitienė, D. Daukšas, V. Tumėnas, A. Zabielienė, V. Savoniakaitė).

• Analizuoti Lenkijos ir Latvijos lietuvių etniškumo ir kitoniškumo sampratas (D. Daukšas, V. Savoniakaitė).

• Atskleisti deteritorializacijos procesų poveikį etninio ir nacionalinio identiteto kaitai (D. Daukšas).

• Tirti tautinių simbolių ir kultūros elementų genezę, tradicijas ir interpretacijas (L. Martynėnaitė, V. Tumėnas, A. Zabielienė, V. Savoniakaitė).

• Nagrinėti, kaip muzikinės bendruomenės, folkloriniai judėjimai ir tautodailininkų veikla kuria, formuoja „savas“ tapatybes (A. Zabielienė, V. Tumėnas).

Moksliniai taikomieji uždaviniai

• Pildyti internetinę enciklopediją „Lietuvos tapatybė. Etnologijos ir antropologijos enciklopedija“ naujais straipsniais (etnologijos.istorija.lt).

Interpretaciniu analitiniu tarpdisciplininiu požiūriu, lyginamaisiais metodais tirsime lokalių ir globalių reiškinių sąveikas.

Moksliniams tyrimams reikalinga medžiaga bus renkama ir etnografinių lauko tyrimų metu (A. Čepaitienė, D. Daukšas, V. Tumėnas, A. Zabielienė, V. Savoniakaitė). Etnografiniai lauko tyrimai parodys supančio pasaulio aktualijas, padės aiškintis socialines problemas.

Problemos istoriografija

Teorinėje mintyje apie tautinę tapatybę yra žinomos prieštaros. Vieni mokslininkai teigia, kad tautinė tapatybė turi ryšį su etniškumu, kiti – kad tapatybė tik konstruojama. Antropologai sąvoką tauta lygina su bendruomene. Išnaudojami patrauklūs „gimtinės“, „giminystės“, „namų“, „vietinės“ kultūros simboliai. Sąvoka „tauta“ yra platesnė negu „bendruomenė“. Ji turi politinį diskursą. Siekiama tirti bendruomenę socialiniame kultūriniame kontekste ir išskirti ją iš „kitų“. Gyventojų grupių, visuomenės sluoksnių savosios tapatybės apibrėžimai skiriasi. Dažnai tapatinami etninis, tautinis, kultūrinis identitetas. Šiuolaikiniame moksle naujai plėtojamos kultūrinių bendruomenių studijos. Daugelis socialinių ir kultūrinių antropologų savo tyrimuose ieško ryšio tarp kultūros, etniškumo ir išskirtinumo (Amit 2002: 20–21; Eriksen 2002: 100; Gupta, Ferguson 2004; Bauman, Gingrich 2004; Gingrich, Banks 2006). Lietuvos mokslininkai tautiškumą daugelyje tyrimų siejo su etniškumu ir kultūra (Merkienė 1994, 2005; Kalnius 1998; Čepaitienė 2001 ir kt.). Naujausiuose tekstuose požiūrių spektras į tapatybę plečiasi. Thomas Hyllando Erikseno manymu, pastaruoju metu etninis identitetas laikomas konstruojamu. Socialinė tapatybė tampa svarbi. Kultūriniai faktoriai gali pranokti socialinius (Eriksen 2002: 31–77). Etninių daugumų ir mažumų situacijos skiriasi.

Apie lietuvių tautos, lietuviškąjį kultūrinį savitumą rašyta senuosiuose istoriniuose šaltiniuose, XX a. plačiai kalbėjo Jonas Basanavičius, Jurgis Baltrušaitis, Paulius Galaunė, Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Vydūnas ir daugelis Lietuvos kultūros tyrinėtojų, kviesdami aptarti, tirti lietuvių tautos, kultūros išskirtinumus, o pats terminas tapatybė ar identitetas Lietuvos etnologijos ir antropologijos moksle yra nesenas.

1933 m. spaudoje pasirodė straipsniai apie lietuvių būdo bruožus: Jonas Aistis rašė apie žemaičių ir lietuvių būdą, Vytautas Bagdanavičius, Jonas Balys, Juozas Brazaitis, J. Čepėnas, Juozas Girnius, Vladas Jakubėnas, Albertas Juška, Juozas Lingis, Vaižgantas, vėliau Petras Kalnius, Vytautas Kavolis, Jonas Mardosa ir daugelis kitų – apie lietuvių tautos būdą, etninę padėtį, etnodemografiją, savimonę. Sovietmečiu buvo tyrinėjama baltų tautų etninė istorija, etnografinės, antropolginės ypatybės (Cimermanis 1985; Čeboksarov 1956; Terentjeva 1979, cit. iš Milius 2001: 147–151), aktualūs buvo etnogenezės, etnokultūrinių procesų tyrimai. Lietuvių tyrinėtojai plačiai vartojo etninių grupių sąvoką ir įvairiapusiškai analizavo etninių grupių kultūros formas. Kartu su Nepriklausomos Lietuvos mokslo aktualijomis plačiau pradėtas vartoti etniškumo terminas.

Etniškumo sąvoka apibendrino naujus požiūrius (Keyes 1997: 152), paskelbus Fredriko Bartho įžangą veikale „Etninės grupės ir ribos“. F. Barthas paneigė idėją, kad etninės grupės gali būti apibrėžiamos tik istoriniais kultūriniais bruožais. Etninės grupės ribas sudaro pačių asmenų aiškinimas, kultūrinių ženklų pasirinkimas. Bartho diskursai buvo stipriai paveikti anglų antropologijos požiūrio, struktūrinio funkcionalizmo. Tam tikrose situacijose kultūriniai interesai buvo jungiami su ekonominiais interesais (Barth 1969). Anglų teoretikai pabrėžia angliškosios mokyklos įtaką. Thomas Eriksenas, Elisabeth Tonkin, Maryon McDonald, Malcolmas Chapmanas atskleidė problemiškas ir kintančias kartu su visuomenės aktualijomis terminų „etninis“ ir „etninė bendruomenė“ reikšmes (Hutchinson, Smith 1996; Smith 2004). XX a. pabaigoje šis požiūris į etniškumą tapo nepakankamas, kai norima suvokti etninius konfliktus, nesutarimus.

Europos etnologijos istorijos teorijose etniškumas glaudžiai siejamas su tapatybe. Wolfgangui Kaschubai etninė tapatybė – socialinės tvarkos apibrėžta konstrukcija „Taip-yra / taip-pasirodė-norime aprašyti (Kaschuba 2002: 132–142).

Su etniškumu ir pilietybe susiję giminystės tyrimai. Vakaruose tai reikšminga sritis, šiandien susijusi su naujomis reprodukcinėmis technologijomis, šeimos sampratos pokyčiais, galia, socialine nelygybe, istorijos, tapatybės, šaknų paieškomis ir diskursais (Parkin, Stone 2004; Peletz 1995). Tuo tarpu Lietuvoje giminystės temai nuo seno nėra skirta daug dėmesio. Pirmasis ją aptarė Janas Vitartas, į ją (ir į šeimą, kaimynystę) žvelgdamas evoliuciniu požiūriu kaip į socialinius santykius ir tvarką, taisyklę ir normą (Witort 1899), tyrinėjo Juozas Baldžius-Baldauskas, Angelė Vyšniauskaitė ir daugiau mokslininkų.

Tapatybė įgauna naujų bruožų deteretorializacijos procesuose. Prie deteritorializuoto pasaulio sampratos plėtotės prisideda ir paribio perspektyva, kurią iš antropologinio taško nagrinėja žymūs specialistai T. M. Wilsonas ir H. Donnanas (Wilson, Donnan, 1998; Donnan, Wilson, 1999). Antropologai ir sociologai taip pat kalba apie globalizacijos procesų metu besikeičiančias valstybės strategijas, nukreiptas į jos teritorijoje negyvenančią naciją.

Palyginti neseniai antropologai atkreipė dėmesį į dar vieną ginčytiną nacionalinės valstybės teritorialumo ypatybę – paribį (Wilson, Donnan, 1998; Alvarez, 1995; Anderson, Bort, 2001), kvestionuojantį nacionalinę valstybę kaip homogeninį darinį (žr. Donnan, Wilson, 1999). Daugeliu atvejų paribyje gyvenančių žmonių identitetas susiformuoja dėl kintančių valstybių sienų, kurios ne tik skiria valstybes, bet ir iškelia lojalumo jai / joms klausimus. Antropologai dokumentuoja daugybę tokių atvejų, kai valstybių ribos yra brėžiamos neatsižvelgiant į etnines-kultūrines ribas. To dažna pasekmė – iki nubrėžiant ribas tarp valstybių dominavusi dauguma staiga tampa mažuma, tas ribas nubrėžus.

Lietuvos socialiniuose moksluose vartojama paribio sąvoka. Geras paribio sąvokos vartojimo pavyzdys yra 1996 m. Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto išleistas veikalas „Paribio Lietuva: sociologinė Paribio gyventojų integravimosi į Lietuvos valstybę apybraiža“ (Grigas, 1996a). Šiame veikale paribio koncepcija yra pritaikoma nagrinėjant „[...] dabartinės Lietuvos teritorijas, kuriose fiksuojama etnosocialinė, kultūrinė įvairovė, galinti deformuoti (apsunkinti) integracinius procesus“ (Grigas, 1996b: 9). Vis dėlto tai nėra labai tiksli sąvoka, kuri tik iš dalies atitinka angliškas sąvokas border, bounder, borderland ir frontier. Sąvoka border gali reikšti daug ką: nuo paprastos linijos iki metaforiškai suprantamų kultūrinių ir kitokių ribų. Antropologijos tradicijoje yra nusistovėjusios dvi pagrindinės sąvokos, nusakančios ribas – tai border ir boundary. Pastaroji sietina su jau minėtu F. Bartho (1969) darbu ir labiau nurodo į socialines ir simbolines ribas, tuo tarpu H. Donnanas ir T. Wilsonas, kalbėdami apie border, nurodo jo sąryšį su valstybės siena. Sąvokos borderland ir frontier dažnai yra vartojamos sinonimiškai ir nurodo teritorines zonas, kurios neturi griežtų ribų (plačiau žr. Donnan, Wilson, 1999: 15).

Kaip ir pasaulinėje mokslo istorijoje, Lietuvoje tapatybės samprata klostėsi, buvo įvairiai interpretuojama tarpdisciplininiuose tyrimuose. Lietuvos etnologijos ir socialinės antropologijos tyrinėjimuose identitetas yra nagrinėjamas kaip socialinis, etninis, bendruomeninis, kultūrinis, regioninis ar vietos, religinis, šeimos ir kt. savitumas. Socialinės „ribų“ sampratos išskiriamos ir kai kuriais atvejais siejamos su kultūrinio išskirtinumo paieškomis.

Laukiami rezultatai

Analitiniai tyrimai padės plėtoti etnologijos ir antropologijos metodologijas, atskleis Lietuvos kultūros istorijos ypatumus ir galės padėti aiškintis priežastis, kodėl socialiniai procesai krypsta viena ar kita linkme, duoti duomenų ekonominių strategijų bei kultūros politikos kūrimui bei valdymui. Etnologijos ir antropologijos mokslo istorijos, individų, bendruomenių konstruojamo etniškumo, etninio ir pilietinio identiteto socialinėse struktūrose (giminystėje, socialinėse organizacijose, etnokultūrinėje veikloje), kultūros ženkluose (kraštovaizdžio kūrime bei tautodailėje) tyrimai įsilies į Lietuvos mokslo prioritetu laikomus lituanistikos tyrimus (Nacionalinės mokslo programos, http://www.lmt.lt /lt/mkf/nmp.html žr. 2012.01.24). Taip pat jie naujai papildys jau Lietuvos vyriausybės vykdomas „Globalios Lietuvos“ kūrimo strategijas, siekiančias puoselėti lietuvišką tapatybę („Globali Lietuva“ naikins takoskyrą tarp Lietuvos ir išeivijos, ELTA ir lrytas.lt inf. 2010-04-23 15:20 http://www.lrytas.lt/-12720253041271192424-globali-lietuva-naikins-takoskyr %C4% 85-tarp-lietuvos-ir-i%C5 A1eivijos.htm. žr. 2012.01.24.). Tyrimai atskleis bendruomenių sukurtų kultūrinių vertybių, paveldo, archyvų vertes globalių saitų pasaulyje.

Moksliniai tiriamieji darbai:

• mokslininkai parašys apie 20 mokslinių straipsnių (ir/ar atitinkamai kitos mokslinės produkcijos pagal kiekvieno pareigybines normas atitinkančius LII normatyvinius kvalifikacinius reikalavimus);

• A. Zabielienė preliminariai planuoja parašyti monografiją;

• konferencijos, kurioje bus nagrinėjamos etnologijos ir antropologijos tyrimų metodologijos bei metodai, pranešimų pagrindu parengsime mokslinių straipsnių rinkinį.

Moksliniai taikomieji darbai – rezultatų sklaida:

• surengsime mokslinę konferenciją tyrimų metodologijoms analizuoti ir/ar programos rezultatams aptarti;

• pranešimus skaitysime tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose;

• pagal galimybes pildysime tinklalapius „Lietuvos tapatybė. Etnologijos ir antropologijos enciklopedija“ (etnologijos.istorija.lt);

• tyrimų patirtys padės ugdyti jaunus mokslininkus – L. Martynėnaitė baigs doktorantūros studijas ir ketina ginti disertaciją „Kraštovaizdžio konstravimas: gėlių darželiai Lietuvoje nuo XX a. pr. iki XXI a. pr.“

Literatūra

Anderson M., Bort E. 2001. Frontiers of the European Union. New York: Palgrave.

Alvarez R. R. 1995. The Mexican-US Border: The Making of an Anthropology of Borderlands. Annual Review of Anthropology, 24: 447-470.

Bakhtin Mikhail M. [1930] 1981. The Dialogic Imagination: Four Essays. (Holquist M. ed.), Austin and London: University of Texas Press.

Barth Frederik. 1969. Introduction, Barth F. (ed.). Ethnic Groups and Boundaries: the Social Organization of Culture Difference: 9–38. Boston: Little, Brown and Company.

Bauman Gerd and Gingrich Andre. 2004. Grammars of Identity / Alterity. A Structural Approach. Oxford: Berghahn Books.

Čepaitienė Auksuolė. 2001. Atgaivinant etninį tapatumą: individas, simbolis, vieta, Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 1(10): 167–198.

Čiubrinskas Vytis, Kuznecovienė Jolanta (sud.) 2008. Lietuviškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Daukšas Darius. 2006. Punsko lietuvių etninis ir nacionalinis tapatumas, Kalnius P. (sud.). Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninis ir kultūrinis tapatumas: 10–27. Punskas: Aušra.

Donnan H., Wilson T. H. 1999. Borders: Frontiers of Identity, Nation and State. New York: Berg.

Eriksen Thomas Hylland. 2002. Ethnicity and Nationalism: Antropological Perspectives, London: Pluto Press.

Gingrich Andre & Banks Marcus (eds.) 2006. Neo-nationalism in Europe & Beyond. New York, Oxford: Beghahm Books.

„Globali Lietuva“ naikins takoskyrą tarp Lietuvos ir išeivijos, ELTA ir lrytas.lt inf. 2010-04-23 15:20 http://www.lrytas.lt/-12720253041271192424-globali-lietuva-naikins-takoskyr%C4%85-tarp-lietuvos-ir-i%C5 A1eivijos.htm. žr. 2012.01.24.

Grigas R. (sud.). 1996a. Paribio Lietuva: sociologinė paribio gyventojų integravimosi į Lietuvos valstybę apybraiža. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas.

Grigas R. 1996b. Įžanga. Grigas R. (sud.). Paribio Lietuva: sociologinė paribio gyventojų integravimosi į Lietuvos valstybę apybraiža: 9–14. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas.

Gupta Akhil and Ferguson James. 2004. Beyond „Culture”: Space, Identity, and the Politics of Difference, Inda Jonathan Xavier and Rosaldo Renato (eds.) The Anthropology of Globalization: 65–80. Oxford: Blackwell.

Hutchinson John,  Smith D. Anthony (eds.). 1996. Ethnicity. Oxford, New York: Oxford University Press.

Kalnius Petras. 1998. Etniniai procesai Pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje. Lietuvos etnologija 5. Vilnius: Žara.

Kalnius Petras. 2002. „Kitokie“ tarp „savų“: Lietuvos etnografinių grupių stereotipai, Lietuvos etnologija: Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2(11): 23–52.

Kaschuba Wolfgang. 2002. Einführung in die Europäische Ethnologie. München: Verlag C. H. Beck.

Keyes Charles. 1997. Ethnic Groups, Ethnicity, Barfield Th. (ed.). The Dictionary of Anthropology: 152–154. Oxford: Blackwell.

Merkienė Regina. 1994. Etninė kultūra ir lietuvybės simboliai, Etninė kultūra ir tautinis atgimimas: 55–69. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.

Merkienė Regina (sud.), Paukštytė-Šaknienė Rasa, Savoniakaitė Vida, Šaknys Žilvytis. 2005. Pietryčių Latvijos lietuviai. Tapatumo išraiška. Etninės ir kultūrinės orientacijos. Vilnius: Versus aureus.

Milius Vacys. 2001. Lietuvių etnologijos bibliografija. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.

Nacionalinės mokslo programos, http://www.lmt.lt/lt/mkf/nmp.html žr. 2012.01.24.

Parkin Robert, Stone Linda (eds). 2004. Kinship and Family: An Anthropological Reader. Oxford: Blackwell Publishing.

Peletz G. Michael. 1995. Kinship Studies in Late Twentieth-Century Anthropology, Annual Review of Anthropology 24: 343-372.

Savoniakaitė Vida. 2003. Aukštaičiai: „ribų“ sampratos, Lituanistica, 55, 3(55): 101–112.

Smith Anthony D. 2004. Etnic Cores and Dominant Ethnies, Kaufmann E. P. (ed.). Rethinking Ethnicity. Majority groups and Dominant Minorities: 17–30.

Tumėnas Vytautas. 2007. Konvencionalūs, klasifikaciniai ir interpretaciniai regioninės tapatybės aspektai ir sąsajos su tautodaile, Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 7(16): 125–156.

Zabielienė Aušra. 2010. Folkloro ansambliai dabartinėje Lietuvoje: etnologinis aspektas. Vilnius: Firidas.

Wilson T. M., Donnan H. 1998. Nation, State and Identity at International Borders. Wilson T. M., Donnan H. (eds.). Border Identities: Nation and State at International Frontiers:

1-30. Cambridge: Cambridge University Press.

Witort Jan. 1899. Zarysy prawa pierwotnego. Warszawa.

Programos dalyviai ir jų pagrindinės darbo kryptys

Auksuolė Čepaitienė Giminystė ir kitos socialinės organizacijos formos Lietuvoje: tradicija ir dabartis

Darius Daukšas Etninio ir nacionalinio identiteto deteritorializacija

Vida Savoniakaitė Etniškumas, mokslo istorija ir tapatybės

Vytautas Tumėnas Lietuvių tautodailė ir jos kūrėjai: savitumas, tradicijos, simboliniai aspektai Aušra Zabielienė Etnomuzikinė veikla: kultūrinis ir teritorinis tapatumas

Doktorantūros studijas baigusi LII etnologijos krypties doktorantė Loreta Martynėnaitė norėtų įsilieti į programą.

Programos temų projektai

Giminystė ir kitos socialinės organizacijos formos Lietuvoje: tradicija ir dabartis

A.Čepaitienė

Giminystė bet kurioje visuomenėje – svarbi bendruomenės ir visuomenės socialinę tvarką žyminti kategorija. Jos prasmės nusidriekia ir į tapatybės, etniškumo, tautiškumo diskursus, ypač aktualius įvairiai persipynusioje dabartyje, kur tauta ir tautos istorija tampa įprasmintos kaip šeimos ir giminės istorijos dalis, o giminystės ir vietos diskursai dalyvauja konstruojant tautines ir pilietines pozicijas (Daukšas 2007; Eriksen 2004). Giminystė – konceptuali, istoriškai gyvuojanti idėja ir sinchroniška socialinė praktika – yra klasifikacinė kategorija, išreiškiama savita terminijos sistema, pavardės idėja, eminėmis, grupines ribas žyminčiomis priešpriešomis „savas“ – „svetimas“, „artimas – „tolimas“ (beje, su žodžiu „savas“ Lietuvoje yra susijęs giminystės terminas „svainystė“ [Salys 1937]). Kaimynystės fone šios priešpriešos įgyja naujas prasmes opozicinį principą keičiančias principu, akcentuojančiu „kitoniškumą“. Mentaliniame ir normatyviniame lygmenyje matoma, nuo istoriškai besikeičiančio konteksto, tarpasmeninio žmonių bendravimo ir tiesioginių ryšių neatskiriama giminystė šiandien Lietuvoje, kaip ir kitur, yra individualiai konstruojama (Čepaitienė 2010). Tad kyla klausimas apie jos, kaip stabilios socialinės struktūros ir organizacijos, tradicines ir besikeičiančias prasmes.

Šios individualios programos tikslas – tyrinėti giminystę Lietuvoje kaip savarankišką idėją, įvertinant jos ideacinius aspektus, tradicines ir dabarties raiškas ir prasmes, santykį su kitomis socialinės organizacijos formomis. Į giminystę žvelgiama kaip į biologinių universalijų pagrindu besiklostančią prasminę struktūrą, talpinančią stabilius struktūrinius bruožus ir judrius socialinės organizacijos ypatumus – tikslingą veiklą, individualius sprendimų, pasirinkimų ir strategijų veiksnius (plg. Strathern 1992).

Giminystės tyrimai Vakaruose yra reikšminga socialinės antropologijos sritis, šiandien susijusi su naujomis reprodukcinėmis technologijomis, šeimos sampratos pokyčiais, galia, etniškumu ir pilietybe, socialine nelygybe, istorijos, tapatybės, šaknų paieškomis ir diskursais (Parkin, Stone 2004; Peletz 1995). Tuo tarpu Lietuvoje giminystės temai nuo seno nėra skirta daug dėmesio. Pirmasis ją aptarė J. Vitartas, į ją (ir į šeimą, kaimynystę) žvelgdamas evoliuciniu požiūriu kaip į socialinius santykius ir tvarką, taisyklę ir normą (Witort 1899). Lietuvių liaudies paprotinės teisės bruožuose ir straipsniuose jis nagrinėjo vietinius valstietiškos šeimos tipus (didžiąją šeimą), šeimos narių tarpusavio santykius, giminystės sampratą, santuoką, turtinius ir valdžios santykius, užkurystę (Witort 1898). Egzogamiją ir santuokines taisykles yra lietęs tautosakininkas, etnologas Juozas Baldžius-Baldauskas (1935; 1940), remdamasis lietuvių liaudies dainomis ir kitų šalių medžiaga. Sovietmečiu giminystei dėmesio skyrė Angelė Vyšniauskaitė (Vyšniauskaitė 1964; 1995), aptardama sudėtines arba didžiąsias šeimas ir liaudiškos terminijos pagrindu analizuodama giminystės sampratą bei jos pokyčius. Giminystės pavadinimus yra tyrę kalbininkai – Antanas Salys (Salys 1937) ir Rūta Buivydienė (Buivydienė 1997). Tai svarbūs, bet nedideli darbai, dažnai glaudžiai susiję su šeimos tyrimais.

Programa sieks: 1) nagrinėti giminystę kaip žmonių formuluojamą idėją, etnografiškai atpažįstamą įvairiuose socialiniuose ir kultūriniuose pavidaluose; 2) aptarti santykį tarp giminystės ir kitų socialinės organizacijos formų (kaimynystės, šeimos); 3) pažvelgti į dinamiškuosius socialinės organizacijos ir giminystės aspektus tradiciniu ir dabarties požiūriu; 4) spręsti šiuos klausimus autorės lauko tyrimų ir kitų tyrėjų surinktos etnografinės medžiagos pagrindu; 5) susieti šias užduotis su kitų programos temų užduotimis bei nagrinėjamais klausimais. Etnografiniai tyrimai bus atliekami pasirinktose lokalinėse bendruomenėse lauko tyrimų metu ir rankraštynuose, kuriuose saugoma anksčiau surinkta etnografinė medžiaga. Empiriniai duomenys bus analizuojami vadovaujantis kontekstiniu požiūriu bei lyginamuoju principu. Finansavimą tyrimams numatoma gauti dalyvaujant įvairiuose projektuose. Individualios programos rezultatai bus apibendrinti straipsniuose ir mokslinių konferencijų pranešimuose bei pristatyti visuomenei skirtuose renginiuose.

Literatūra

Buivydienė Rūta. 1997. Vedybų giminystės pavadinimai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Čepaitienė Auksuolė. 2010. Giminystės idėja ir paveikslas: genealoginis mąstymas Lietuvoje, Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 10.

Daukšas Darius. 2007. The Transmission of Ethnicity: Family and State. A Lithuanian Perspective, Wade P. (ed.). Race, Ethnicity and Nation: Perspectives from Kinship and Genetics: 145–169. Oxford, New York: Berghahn Books.

Eriksen Thomas Hylland. 2004. Place, Kinship and the Case for Non-ethnic Nations, Nations and Nationalism 10(1/2): 49-62.

Parkin Robert, Stone Linda (eds). 2004. Kinship and Family: An Anthropological Reader. Oxford: Blackwell Publishing.

Peletz G. Michael. 1995. Kinship Studies in Late Twentieth-Century Anthropology, Annual Review of Anthropology 24: 343-372.

Salys Antanas. 1937. Mūsų gentivardžiai, Gimtoji kalba 1,2,3,5.

Strathern Marilyn. 1992. After Nature: English Kinship in the Late Twentieth Mentury. Cambridge: Cambridge University Press.

Vyšniauskaitė Angelė. 1964. Lietuvių valstiečių šeima, Vyšniauskaitė A. (sud.). Lietuvių etnografijos bruožai: 437-447. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Vyšniauskaitė Angelė. 1995. Kaimo šeima. Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai: 104-151. Vilnius: Mintis.

Witort Jan. 1898. Zarysy prawa zwyczajowego ludu litewskiego. Lwów.

Witort Jan. 1899. Zarysy prawa pierwotnego. Warszawa.

Etninio ir nacionalinio identiteto deteritorializacija

D. Daukšas

Šiuolaikinį pasaulį veikia globalizacijos procesai. Globalizacija kaip socialinis, ekonominis, kultūrinis ir demografinis procesas vyksta nacionalinės valstybės viduje, tačiau ir peržengia jos ribas. Tiksliau, globalizacija suintensyvina socialinius ryšius taip, kad lokalūs įvykiai patiria įtaką procesų, vykstančių toli nuo aptariamos vietos. Vienas iš globalizacijos procesų aspektų yra etninio ir nacionalinio identiteto deteritorializacija. Pastaroji sąvoka apibūdina tarpusavio įtampas kylančias tarp valstybės teritorijos ir joje gyvenančios nacijos, nebūtinai save siejančios su gyvenamos valstybės teritorija.

Humanitariniai ir socialiniai mokslai atkreipė dėmesį į nacionalinės valstybės paribį, kur, dėl susiklosčiusių istorinių – politinių priežasčių, neretai žmonių etninis ir nacionalinis identitetas yra orientuotas į kitą, nei gyvenama, valstybę. Paribiuose gyvenančių žmonių identitetas dažnai apibūdinamas kaip daugialypis ir nepastovus, priklausomas nuo valstybės politinės programos. Būtent paribyje yra geriausiai apčiuopiamos etninio ir nacionalinio identitetų tarpusavio įtampos. Žmonės, gyvenantys paribyje gali būti matomi kaip deteritorializuoti ta prasme, kad nors fiziškai gyvena vienos valstybės teritorijoje, bet saistosi ir yra saistomi valstybių politikų su kitomis valstybėmis ir jų dominuojančiomis nacijomis. Deteritorializacijos procesų analizė šiuose lokaliuose, tačiau globalizacijos procesų veikiamuose kontekstuose, yra kokybiškai naujas būdas, leidžiantis lanksčiau interpretuoti etninį ir nacionalinį identitetą.

Pagal formuluojamą problemą, keliamas klausimas: ar valstybė ir toliau atlieka homogenizuojantį (žmones vienijantį) vaidmenį apibrėžtoje teritorijoje, ar, veikiant deteritorializacijos procesams, etninis ir nacionalinis identitetas įgyja naujas, teritorija nesiremiančias formas?

Programos tyrimo tikslas ištirti deteritorializacijos procesų poveikį etninio ir nacionalinio identiteto kaitai.

Uždaviniai: 1. Teoriškai pagrįsti formuluojamą tyrimų problemą. 2. Atlikti lauko tyrimus vietose (Lietuvoje ir užsienyje), geriausiai atspindinčiose deteritorializacijos procesų įtaką etninio ir nacionalinio identiteto kaitai. 3. Atlikti deteritorializacijos procesų įtakos etninio irnacionalinio identiteto kaitai analizę, parengiant mokslines publikacijas.

Programos tyrimų apibendrinimus planuojama skelbti recenzuojamuose moksliniuose straipsniuose, nacionalinėse ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose.

Ekspedicijų finansavimo šaltiniai: pagal galimybes „Versmės“ leidykla, LII.

Literatūra

Anderson M., Bort E. 2001. Frontiers of the European Union. New York: Palgrave.

Bash L., Glick Schiller N., Szanton Blanc C. 2005. Nations Unbound: Transnational Projects, Postcolonial Predicamnts, and Deterritorialized Nation-States. London, New York: Routledge.

Donnan H. 2005. Material Identities: Fixing Ethnicity in the Irish Borderlands. Identities: Global Studies in Culture and Power, 12: 69–105.

Eriksen T. H. 2007. Ernest Gellner and the Multicultural Mess. Malešević S., Haugaard M. (eds.). Ernest Gellner & Contemporary Social Thought: 168-186. Cambridge: Cambridge University Press.

Herb G. 1999. National Identity and Territory. Herb G., Kaplan D. (eds.). Nested Identities: 9–30. Oxford: Rowman & Littlefield Publishers, Inc.

Kearney M. 1995. The Local and the Global: The Anthropology of Globalization and Transnationalism. Annual Review of Anthropology, 24: 547–565.

Saltman M. 2002. Introduction. Saltman M. (ed.). Land and Territoriality: 1–8. Oxford, New York: Berg.

Wilson T. M., Donnan H. (eds.). 1998. Nation, State and Identity at International Borders. Wilson T. M., Donnan H. (eds.). Border Identities: Nation and State at International Frontiers: 1–30. Cambridge: Cambridge University Press.

Etniškumas, mokslo istorija ir tapatybės V. Savoniakaitė

Viena antropologijos ir etnologijos mokslo kryptis aptaria tapatybę kaip skirtingumą. Skirtingumas išgryninamas, kitais atvejais atsižvelgiama į išorinius veiksnius, kitoniškumas ir bendrumas laikomi neatskiriamomis tapatybės dalimis. Kita kryptis tiria opoziciją skirtingumas / keitimasis / kitas (Gingrich 2004). Labai plačiai apibendrindami tyrimų pobūdį, prisimename žinomus mokslo teorijoje tapatybės tyrimų apibrėžimus – sieksime atskleisti tas tapatybės puses, kurios parodo ne tik apibrėžtą opoziciją tapatybė / skirtingumas, bet ir įvairiapusį tapatybės / keitimosi suvokimą, kuris laikomas produktyviausiu antropologijoje (Gingrich 2004: 7–13). Mums artimas žinomas Gerdo Baumano teiginys – tarpdisciplininiai požiūriai (Bauman 2004: 47) leidžia plačiai kalbėti apie tapatybę ir kultūrą (Merkienė 1994; Hutchinson,  Smith 1996; Eriksen 2002; Gingrich, Banks 2006; Gupta, Ferguson 2004). Lietuvos tyrimuose gilinamasi, kaip individai, žmonės, bendruomenės apibrėžia save ir yra apibrėžiami kitų (Čepaitienė 2001; Kalnius 1998; Savoniakaitė 2003; Daukšas 2006), kaip etninės kultūros elementai padeda kritiškai permąstyti ir atskirti tapatybę simbolizuojančias kultūros formas (Tumėnas 2007), įsivaizduojamą ir realų savitumą (plačiau žr. skyrelį „Problemos istoriografija“).

Šiuolaikiniame gyvenime atsiranda naujų neištirtų situacijų, kai žmonių tapatybė yra susijusi su visiškai naujais tarptautiniais dėmenimis, ryšiais ir technologijomis. Ankstesni tyrimai parodė, kad Lietuvos žmonės tautinį identitetą išreiškia skirtingai. Etniškumas tarsi šerdis duoda supratimą apie bendruomenių, tautos išskirtinas konstrukcijas. Tautinė tapatybė išryškėja ir pinasi tarp kitų žmogaus tapatybių. Tautiniai simboliai kuriami įvairiai interpretuojant kultūrinį paveldą ir tradicijas. Tapatybę įtakoja bendruomenių, individų aktualijos ir interesai. Realizuoti projektai skatina žengti tolimesnį žingsnį, kelti klausimus ir nagrinėti kaip tapatybė siejasi su etniškumu? Tirsime etniškumo, tautiškumo ir tapatybės konstravimą, individo ir bendruomenių santykius, plėtosime mokslo metodologijas ir pildysime mokslo istorijos puslapius.

Tyrimuose vadovaujamės prielaida, kad žmonių socialinių grupių tapatybę turime tirti atsižvelgdami į etniškumą, istorinį kultūrinį paveldą, globalizacijos procesus.

Tikslas – nagrinėti tautinės tapatybės formavimo / osi procesus, gilinantis, kaip tapatybė siejama su etnine tapatybe, kaip įtakojama globalizacijos procesų, koks šiuolaikinis socialinių struktūrų vaidmuo konstruojant, keičiant tapatybę, kaip atskleidžiamas kitoniškumas, kaip konstruojama tautinė kultūra.

Moksliniai tiriamieji uždaviniai: 1) nagrinėsiu, Lietuvos etnologijos ir antropologijos mokslo istoriją, metodologijas; 2) tirsiu Lietuvos gyventojų požiūrius į tapatybę, tautiškumą, etniškumą, kultūros prioritetus, tradicijas įvairiuose kontekstuose; 3) tyrimus lyginsiu su Lenkijos ir Latvijos lietuvių tyrimais, mokslo istorijoje žinomais europietiškosios tapatybės bruožais; 4) atskleisiu tautinių kultūros elementų, formų bei reiškinių genezę, tradicijas ir interpretacijas; 5) analizuosiu, kaip Lietuvos žmonių identitetas ir kultūra yra įtakojami naujų ekonominių situacijų ir ryšių pasaulyje.

Interpretaciniu analitiniu tarpdisciplininiu požiūriu, lyginamaisiais metodais tirsiu lokalių ir globalių reiškinių sąveikas, atliksiu ir analizuosiu etnografinius tyrimus.

Tyrimų rezultatus skelbsiu recenzuojamuose moksliniuose straipsniuose, nacionalinėse ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose, seminaruose ir kt.

Literatūra

Bauman Gerd and Gingrich Andre. 2004. Grammars of Identity / Alterity. A Structural Approach. Oxford: Berghahn Books.

Čepaitienė Auksuolė. 2001. Atgaivinant etninį tapatumą: individas, simbolis, vieta, Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 1(10): 167–198.

Daukšas Darius. 2006. Punsko lietuvių etninis ir nacionalinis tapatumas, Kalnius P. (sud.). Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninis ir kultūrinis tapatumas: 10–27. Punskas: Aušra.

Eriksen Thomas Hylland. 2002. Ethnicity and Nationalism: Antropological Perspectives, London: Pluto Press.

Gingrich Andre & Banks Marcus (eds.) 2006. Neo-nationalism in Europe & Beyond. New York, Oxford: Beghahm Books.

Gupta Akhil and Ferguson James. 2004. Beyond „Culture”: Space, Identity, and the Politics of Difference, Inda Jonathan Xavier and Rosaldo Renato (eds.) The Anthropology of Globalization: 65–80. Oxford: Blackwell.

Hutchinson John,  Smith D. Anthony (eds.). 1996. Ethnicity. Oxford, New York: Oxford University Press.

Kalnius Petras. 1998. Etniniai procesai Pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje. Lietuvos etnologija 5. Vilnius: Žara.

Merkienė Regina. 1994. Etninė kultūra ir lietuvybės simboliai, Etninė kultūra ir tautinis atgimimas: 55–69. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.

Savoniakaitė Vida. 2003. Aukštaičiai: „ribų“ sampratos, Lituanistica, 55, 3(55): 101–112.

Tumėnas Vytautas. 2007. Konvencionalūs, klasifikaciniai ir interpretaciniai regioninės tapatybės aspektai ir sąsajos su tautodaile, Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 7(16): 125–156.

Lietuvių tautodailė ir jos kūrėjai: savitumas, tradicijos, simboliniai aspektai

V. Tumėnas

Problema ir objektas. Visuomenei aktualūs regioninės lietuvių kultūros sampratos, jos savitumo, santykio su vietine tradicija ir modernizacija klausimai skatina įdėmiau pažvelgti į lokalios kultūros reiškinius, paremtus tradicija. Tautinės, etninės, subetninės, regioninės, nacionalinės ir kt. panašūs tapatybės diskursai neatsiejami nuo pastovumo ir kaitos problemų, nuo tradicijos suvokimo, jos interpretacijos ir specifinių santykių su kultūros modernizacija klausimų. Tapatybės konstravimo problemos neatsiejamos ir nuo lokalumo bei globalizacijos sąveikų, visuomenės integracijos ir dezintegracijos klausimų.

Vieni iš regioninės kultūros apraiškų – tautodailė ir jos kūrėjai. Ypač aktualu tyrinėti, kaip tapatumo, tradicijos, lokalumo diskursai reiškiasi specifinėje kultūros erdvėje, susijusioje su tautodaile, kurios šiuolaikiniams procesams lituanistikoje pastaruoju metu skiriama itin mažai dėmesio. Tautodailė, glaudžiai susijusi su tradicija ir jos interpretacija, kurioje itin svarbų vaidmenį atlieka įvairios simbolinės reikšmės, kurių savotiška transformacija nesvetima ir šiuolaikinei kultūrai. Todėl aktualu aiškintis, kokį vaidmenį vaidina tautodailės reiškiniai, ypač simboliniai jos aspektai, konstruojant lokalinę (vietovės, regiono), subetninę, bendruomeninę, tautinę tapatybę ir jai artimas kitas simbolines vertybes, idealus. Reikia nagrinėti ir kaip šiuolaikinėje tautodailėje interpretuojama kultūros tradicija, aktualizuojamas paveldas, kaip ji priešpastatoma trumpalaikių kultūrinių madų kaitai, idealų dekonstrukcijai, kultūrinei niveliacijai, vertybiniam indiferentiškumui. Tradicijų raidos pažinimas neatsietinas ir nuo aktualių nūdienai liaudies dailės paveldo simbolinių reikšmių tyrimų, kuriuose neapsieinama be interdiscipliniškumo atliekant komparatyvinius tarpkultūrinius tyrimus. Nagrinėjant šiuolaikinę tautodailę tenka atkreipti dėmesį ir į jos sąsajas ne tik su ,,artimais”, bet ir su ,,tolimesniais” geografiniais ir istoriniais kontekstais bei nagrinėti ją puoselėjančių subjektų ryšius ir santykius su ,,savomis” ir ,,kitomis” profesinėmis bendruomenėmis. Nemažiau svarbu tyrinėti tradicijos ir modernizacijos – kaip dviejų opozicinių požiūrių į kultūrą santykį ir vaidmenis šiuolaikinės etninės kultūros procese. Pravartu tirti, kokiu būdu šiuolaikinės tautodailės ir jos kūrėjų sąlytis su tradicija padeda puoselėti kultūros formų ir tapatybių bei kitų simbolinių reikšmių įvairovę šalyje bei savaip konsoliduoti visuomenę.

Projekto tikslas – tyrinėti tautodailės ir jos kūrėjų vaidmenį konstruojant tapatybę kultūrinės tradicijos ir modernizacijos kontekstuose.

Darbo uždaviniai. 1. Atskleisti tautodailės intertekstualumą, parodyti paveldo, tradicijos ir modernizacijos reikšmę šiuolaikinėje tautodailėje, kaip šiuolaikinės kultūros reiškinyje. 2. Gilintis į tautodailės ir jos ištakų (tradicinės liaudies dailės paveldo) simbolinius aspektus, nagrinėti jų savitumus, panašumus ir skirtumus tiek lokaliu, tiek platesniu tarpregioniniu aspektu. 3. Ištyrinėti tautodailės kūrėjų tapatybės diskursus, išreikštus jų kūryboje ir biografiniuose bei meninio pasaulėvaizdžio naratyvuose. 4. Nagrinėti kaip skirtingai įvairių teritorinių ir profesinių bendruomenių simbolinės vertybės reiškiasi tautodailėje ir lemia jos raidą.

Dabartiniai etninės kultūros reiškiniai šiuolaikinės kultūros terpėje išsiskiria ryškiai deklaruojamu ryšiu su tradicija, jiems suteikiama ypatinga simbolinė reikšmė. Pasak K. Stoškaus, ,,tradicija lietuvių tautai yra jos buvimo, jos teisės į savarankiškumą liudijimas, jos tapatumo išlaikymo pamatas“ (Stoškus 2009: 298–299). Kaip yra aiškinęs T. S. Eliotas, nei vienas meno kūrėjas neturi visiškai savarankiškos vertės. Jo reikšmė ir įvertinimas kyla įvertinant jo ryšį su mirusiais menininkais. Kūrėjo neįmanoma įvertinti atskirai, į jį reikia žvelgti lyginant ir priešpastatant pirmtakams (Eliot 1922). Į kultūros reiškinių intertekstualumą atkreipė dėmesį ir dialogizmo metodikos kūrėjas M. Bachtinas, aiškinęs, kad viskas, kas yra kada nors pasakoma egzistuoja kaip atsakas į tai, kas buvo pasakyta ir kaip priešprieša tam, kas bus atsakyta. Todėl visos kalbos – tai nenutrūkstamas dialogo su pasauliu ir jo aiškinimo peraiškinimo procesas (Bakhtin 1981). Tautodailė, kaip viena iš kalbų, taip pat yra dinamiškas procesas, kuriame dialogas tarp ,,artimo” ir ,,svetimo” yra itin aiškiai išreikštas, o šių aspektų tyrimų reikšmė ir aktualumas auga, kadangi tarpregioniniai ir tarkultūriniai tyrimai, europocentristinio uždarumo įveikimas skatina Lietuvos etnologijos plėtrą. Atskiro dėmesio reikalauja tautodailės tradicijos, autentiškumo ir modernumo klausimų tyrimai. Kaip parodė F. R. Myers‘as, nagrinėjant modernizmą, vis dar neatsikratoma atgyvenusios primityvizmo sampratos bei Vakarų ir ne Vakarų meninės išraiškos priemonių, meno ir nemeno skirtumo iškėlimo. Jo nuomone, tokį požiūrį lemia vakarietiškos meno sampratos ydingumas, grįstas paveldėta europocentristine metodologija, kuri į meną žiūri, kaip į autonomišką reiškinį, izoliuotą nuo kitų veiklų. Todėl, jo nuomone, modernų meną ir estetinę veiklą reiktų nagrinėti kompleksiškai siejant su specifiniu istoriniu kontekstu (Myers 2001). Kaip aiškina Š. Erington, pagal klasikinį dichotominį apibrėžimą, primityvusis menas kuriamas neistorinėje zonoje savo bendruomenės estetiniams ir kt. poreikiams tenkinti, o jam priešingas yra vakarietiškas menas, gimstantis istorinėje europietiškos civilizacijos ir rinkos poreikių erdvėje. Tačiau modernybės laikais, kaip pastebi Š. Erington, primityvusis menas neretai praranda autentiškumą, tiesioginį ryšį su tradicija ir tradiciniu kontekstu, nes autentiškumo ir primityvumo ne visada pakanka, kad primityviosios kultūros objektas vakarietiškos civilizacijos terpėje taptų menu – tam reikalinga tam tikra metamorfozė (Erington 1998: 72–78). Lietuvių liaudies kultūros tradicijų gyvybingumą ir transformacijas šiuolaikinio profesionaliojo meno srityje išsamiai gvildena muzikologė V. Apanavičienė monografijoje ,,Etninė tapatybė lietuvių akademinėje muzikoje: lietuviškumo problemos XX a. lietuvių kompozitorių kūryboje“ (Apanavičienė 2011). Lietuvių tradicinės kultūros reikšmę moderniajai kultūrai, tautodailės ir profesionaliosios dailės ryšį ir jų parodoksalų dialogą, simbolinio mąstymo vertę įžvalgiai atranda kitų šalių antropologai – pastaruoju metu pasirodžiusi JAV tyrėjo A. Stelačio monografija skirta lietuvių keramikos tradicijai akivaizdžiai byloja apie tokio požiūrio aktualumą (Stelaccio 2011). V. Celms‘as tyrinėja latvių ir kitų baltų ornamento tradiciją, aptaria jos meninės interpretacijoms šiuolaikiniame latvių dizaine kelius, jų reikšmę latvių tautinio tapatumo simbolikos kūryboje (Celms 2008).

Tautodailės simbolinių reikšmių (ypač tapatybės), jos dialogo su tradicija ir moderniąja kultūra problemas Lietuvoje siauresniu aspektu anksčiau kėlė ir Lietuvos etnologai, dailėtyrininkai J. Kudirka (Kudirka 1982), R. Merkienė (Merkienė 1999), I. Šidiškienė (Šidiškienė 2004), A. Čepaitienė (Čepaitienė 2001), T. Jurkuvienė (Jurkuvienė 2001), V. Rimkus (Rimkus 1978, 1996), A. Počiulpaitė (Počiulpaitė 1984), V. Savoniakaitė (Savoniakaitė 1996), I. Nėnienė (Nėnienė 2006), V. Vasiliauskaitė (Vasiliauskaitė 2006), N. Tumėnienė (Tumėnienė 2010) ir kt . (Kalnius 2006).

Šiuo projektu V. Tumėnas, siekdamas įvairiapusiškaiu atskleisti tapatybės konstravimo aspektus dabarties visuomenėje, kryptingai plėtoja anksčiau pradėtus sisteminius tautodailės tyrimus (Tumėnas 2003a, 2003b, 2009). Tyrimo šaltiniai: etnografiniai lauko tyrimai; gyvojo proceso stebėjimas ir dalyvavimas jame; archyvų, mokslinių ir kultūrinių publikacijų duomenys. Tyrimas apima laikotarpį nuo XIX a. iki šių dienų. Tyrimo rezultatai bus skelbiami straipsniuose, studijose ir pranešimuose mokslinėse konferencijose.

Literatūra

Apanavičienė Virginija. 2011. Etninė tapatybė lietuvių akademinėje muzikoje: lietuviškumo problemos XX a. lietuvių kompozitorių kūryboje. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla.

Bakhtin Mikhail M. [1930] 1981. The Dialogic Imagination: Four Essays. (Holquist M. ed.), Austin and London: University of Texas Press.

Celms Valdis. 2008. Latvju raksts un zīmes: Baltu pasaules modelis: uzbūve, tēli, simbolika. Rīga.

Čepaitienė Auksuolė. 2001. Verpimas Lietuvoje: liaudies kultūros likimas. Lietuvos etnologija 8. Vilnius: Pradai.

Eliot T. S. 1922. Tradition and the Individual Talent, The Sacred Wood: Essays on Poetry and Criticism. New York: Alfred A. Knopf.

Erington Sh. 1998. The Death of Authentic Primitive Art and Other Tales of Progress, Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, p. 72-78.

Jurkuvienė Teresė. 2001. Lietuvių liaudies juostos. Vilnius: Gervelė.

Kalnius Petras (ats. redaktorius). 2006. Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai: straipsnių rinkinys. Punskas: „Aušros“ leidykla.

Kudirka Juozas (sud.). 1982. Tradicija šiuolaikinėje lietuvių liaudies dailėje. Kaunas; Kudirka Juozas. 1984. Liaudies meno samprata Lietuvoje, Liaudies meno savitumas, Kudirka J. (sud.). Kaunas: 16-25.

Merkienė Regina. (red.). 1999. Etninė kultūra ir tapatumo raiška. Vilnius: LII.

Myers F. R. 2001. Introduction – Around and About Modernity: Somme Comments on Themes of Primityvism and Modernism, Jessup L. (ed.), Antimodernism and Artistic Experience, Policing the Boundaries of Modernity..p. 13–25.

Nėnienė Inga. 2006. Zanavykų tekstilės tradicijos (XIX a.–XXI a. prad.). Kaunas: Technologija.

Počiulpaitė Alė. 1984. Liaudies meistras ir aplinka, Liaudies meno savitumas. Kaunas: 116-121.

Rimkus Vytenis. 1978. Šiuolaikinio liaudies meno problemos. Vilnius; Rimkus Vytenis. 2004. Liaudies menas šiuolaikinėje kultūros panoramoje, Tautodailės metraštis. Kauno kraštas 10: 1-5.

Rimkus Vytenis. 1996. Liaudies menas kaip pasipriešinimo forma, Priklausomybės metų (1940-1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir /ar prisitaiymas. Vilnius: 70-74.

Savoniakaitė Vida. 1996. Audiniai kaimo kultūroje: lietuvių geometriniai raštai XIX-XX amžiuje. Lietuvos etnologija 4. Vilnius: Alma littera.

Šidiškienė Irma. 2004. Būti lietuve: etninio stiliaus apranga XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Versus aureus.

Stelaccio Anthony. 2011. Lithuanian Folk Pottery Inside and Out. Vilnius.

Stoškus K. 2009. Represuojamo proto kritika, 1: Išsilaisvinimo galių kritika. Vilnius: Kultūra.

Tumėnas Vytautas. 2003a. Tautodailė centre ir periferijoje: vertybių perkainojimas, Liaudies kultūra 3: 26–40; Tumėnas Vytautas. 2003b. Baltiškų juostų simbolių sistemos paieškos: nuo mokslinės interpretacijos iki autentiškos tradicinės liaudiškos tipologijos, Acta Academiae Artium Vilnensis 31: 21-38.

Tumėnas Vytautas. 2009. Zarasų krašto medžio drožėjai: kultūrinės tapatybės bruožai, Ilona Vaitkevičienė (sud.), Zarasų krašto gyvieji tradiciniai amatai. I dalis: Audimas ir medžio drožyba, Zarasai: 42-59, Vilnius: „Petro“ ofsetas.

Tumėnienė Nijolė. 2010. Vytauto Valiušio kūrybos ypatumai, Rudziskas J. (sud.) Vytautas Valiušis, Vilnius: Lietuvos tautodailininkų sąjunga.

Vasiliauskaitė Vitalija (red.). 2006. Aukštaičių tapatumo paieškos. Kaunas: Žiemgalos leidykla.

Etnomuzikinė veikla: kultūrinis ir teritorinis tapatumas

A. Zabielienė

XX a. pabaigoje Lietuvos visuomenėje ir ypač vaikų ir jaunimo tarpe sparčiai ėmė stiprėti atsivėrusio pasaulio kultūrų įtakos. Kuo greitesni ir didesni yra pokyčiai, tuo sunkiau perduoti kultūrą iš kartos į kartą. Nagrinėdami šiuolaikinėje visuomenėje jaunimo perimamas tradicijas, etnologai susiduria su inkultūracijos ribotumu. Didėjantis atotrūkis tarp kartų, naujos migracijos bangos, išsiplėtojusios komunikacijos, nevienareikšmiai vertintina švietimo reforma – tik dalis veiksnių, darančių įtaką jaunajai kartai. Kokia bus jauno žmogaus vertybinė sistema, kaip susiformuos asmenybė – priklauso nuo daugelio faktorių. Vienas jų – tautinis ugdymas per tautos kultūros vertybių pažinimą. Unikaliu etnokultūriniu reiškiniu laikomas folkloro ansamblis, kaip ir pati etninė kultūra, yra gyva kultūros vertybių sistema, šiuolaikiniu kūrybiniu vyksmu padeda išlaikyti tautinę tapatybę bei atveria galimybes visavertei kultūros raiškai pasaulio tautų bendrijoje.

Vykdant autorės 2003 m. Lietuvoje pradėtą jaunimo ir suaugusiųjų folkloro ansamblių tyrimą, siekiant visapusiškos šio etnokultūrinio reiškinio sklaidos analizės, 2010 m. pradėtas analogiškas vaikų ir paauglių folkloro kolektyvų tyrimas. Etnologiniu aspektu vaikų folkloro ansambliai, kurių Lietuvoje yra apie 500, analizuoti dar labai menkai (Račiūnaitė 1989; Račiūnaitė – Vyčinienė 2003; Vakarinienė 2002; Trinkūnienė 1989; Zabielienė 2010; Zabielienė 2011). Iš vyresniosios kartos perimdami etnokultūrines tradicijas, vaikai jas suvokia, vertina, (trans)formuoja ir tęsia jau naujame laiko tarpsnyje.

Programos tyrimo tikslas: atskleisti šiuolaikines Lietuvos vaikų ir paauglių etnomuzikinių kolektyvų veiklos ypatybes bei išnagrinėti tokiuose kolektyvuose vykstančius vaikų ir paauglių etnokultūrinio tapatumo formavimo procesus.

Uždaviniai: 1. atskleisti vaikų ir paauglių etnomuzikinės veiklos motyvacijas. 2. išanalizuoti vadovų vaidmenį ir jų darbo specifiką. 3. ištirti, kokios veiklos ryškiausiai įtakoja vaikų ir paauglių etnokultūrinį tapatumą. 4. išnagrinėti etnokultūrinio tapatumo transformacijų priežastis ir perspektyvas.

Išdėstytiems tikslams ir uždaviniams įvykdyti planuojama vykdyti lauko tyrimus Lietuvoje. Lyginamuosius tyrimus bus siekiama atlikti ir užsienyje, ypač Lenkijoje, Latvijoje ir Baltarusijoje. Ekspedicijų finansavimo šaltiniai: pagal galimybes ,,Versmės“ ir ,,Žiemgalos“ leidyklos bei LII. 2012–2016 metais tyrimo rezultatus planuojama pateikti konferencijose ir atskiruose moksliniuose straipsniuose. Pabaigoje tyrimų rezultatus planuojama apibendrinti monografijoje.

Literatūra

Račiūnaitė D. 1989. Folkloras vaikų ansambliuose, Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje: 103. Kaunas.

Račiūnaitė – Vyčinienė D. Vaikų folkloro ansamblių repertuaro formavimas, Liaudies kultūra, 2003, Nr. 4: 82.

Trinkūnienė I. 1989. Vaikų folkloro ansamblių auklėjamoji reikšmė, Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje: 99. Kaunas.

Vakarinienė A. Vaikų folkloro ansambliai ir choreografinis folkloras, Liaudies kultūra, 2002, Nr. 6: 80.

Zabielienė A. Etnokultūrinio tapatumo raiška: Varėnos rajono vaikų folkloro ansambliai, Lituanistica. 2010. T. 56. Nr. 1-4 (79-82): 144-154.

Zabielienė A. 2011. Klaipėdos krašto vaikų folkloro ansambliai“. RES HUMANITARIAE. IX: 168-189.

Atsiskaitymo už programą būdai ir formos

Atsiskaitoma už programą bus recenzuojamais moksliniais straipsniais ir moksliniais pranešimais nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose, planuojama monografija. Rezultatai bus viešinami visuomenei skirtuose renginiuose.

Programos finansavimo šaltiniai

Tikimės, kad programa bus finansuojama Lietuvos istorijos instituto, etnografines ekspedicijas finansuos „Versmės“ ir „Žiemgalos“ leidyklos, bus ieškoma projektinio finansavimo atskiriems uždaviniams įgyvendinti.

Lietuvos istorijos institutas 2012.01.24.