Pradžia
lt

PATVIRTINTA: Lietuvos istorijos

instituto mokslo tarybos 2017 02 08

posėdžio nutarimu Nr. 5 (98)

 

 

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

ETNOLOGIJOS IR ANTROPOLOGIJOS SKYRIUS

 

 

 

 

 

 

PROGRAMA

Etniškumo ir nacionalumo pažinimas

2017–2021

 

 

 

 

Vilnius, 2017

 

 

 

Turinys

Vykdytojų sąrašas...........................................................................................................................................................3 Aktualumas, objektas, tikslas ir uždaviniai.........................................................................................................4 Idėjų naujumas.................................................................................................................................................................5 Individualios tyrimų kryptys.....................................................................................................................................7 Laukiami rezultatai.....................................................................................................................................................11 Mokslinės veiklos kryptis – Etnologiniai ir antropologiniai tyrimai

Programos vadovė Vida Savoniakaitė

 

Vykdytojų sąrašas ir individualios temos

  1. Auksuolė Čepaitienė, vyresn. mokslo darbuotoja (1 etatu) Individuali tema: Giminystė ir socialinė organizacija Lietuvoje (2017–2021)
  2. Darius Daukšas, mokslo darbuotojas (1 etatu) Individuali tema: Išvietintos tapatybės: bendruomenės ir institucinės praktikos (2017–2021)
  3. Vida Savoniakaitė, vyresn. mokslo darbuotoja (1 etatu) Individuali tema: Etniškumas, nacionalumas ir mokslo istorija (2017–2021)
  4. Vytautas Tumėnas, mokslo darbuotojas (1 etatu) Individuali tema: Lietuvos tautodailės kaita: tapatybės, vertybės ir kontekstai (2017–2021)

Doktorantai, kurių darbai papildo programos mokslinius tyrimus:

Jonas Tilvikas

Numatoma disertacijos tema: Liaudies medicina: tarp tradicijos ir dabarties (2013–2018)

Viktorija Varanauskaitė

Numatoma disertacijos tema: Etninės tapatybės keitimasis: Lietuvos postmoderni architektūra ir ekologija (2014–2018)

Inga Zemblienė

Disertacijos tema: Etniškai mišrios šeimos Lietuvoje: identiteto problemos (2012–2019)

Programos vykdytojų moksliniai darbai (žr.: www.istorija.lt) rodo jų akademines kvalifikacijas ir patirtį.

Programą finansuos Lietuvos istorijos institutas.

 

 

Aktualumas, objektas, tikslas ir uždaviniai

 

Giliau pažinti etniškumą ir nacionalumą Lietuvoje ir tarp lietuvių pasaulyje skatina akademinėje bendruomenėje naujai nagrinėjami klausimai, koks etniškumas kaip socialinis ženklas (Banton 2015) svarbus šiuolaikiniam žmogui, kuriam rūpi dialogas su kitu (Eriksen 2016; Gingrich, Bauman 2004) ir savosios nacionalinės vertybės.

Nauja nacionizmo banga Europoje kelia aktualias hipotezes apie nacionalumą, kurio neištirtas nišas rodo mokslinių tyrimų programos „Savas ir kitas Lietuvoje: socialinės struktūros, kultūra, tapatybė“ (2012–2016) rezultatai. Pirmiausiai, tyrimai atskleidė poreikį savaip konstruoti ir plėtoti antropologijos ir etnologijos tyrimų teorines prieigas, metodologijas bei metodus, savo darbais apie lietuvius siekti tarptautiškumo. Rytų ir Vidurio Europoje posovietinis požiūris į etniškumą ir nacionalumą keičiasi; Europos integracijos procesai iškėlė daugybę aktualių klausimų apie Lietuvos mokslo, visuomenės savųjų tapatybių, kultūros keitimąsi, kuriuos turime nagrinėti toliau. Antra, kyla nauji mokslo teoriniai ir praktiniai klausimai, kaip Lietuvos geografiniuose paribiuose ir migracijoje konstruojamos etniškumas ir nacionalumas. Galiausiai, svarbu atskleisti kintančią visuomenės tautinių vertybių skalę ir besisiejančias priklausymo tautai, giminei sampratas. Tyrimus turime tęsti. Atsakysime į dalelę klausimų apie kintančią žmonių tautinių ir kitų vertybių skalę, skatinančią migraciją, visuomenės integracijos problemas ir atsiliepsime į Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ iškeliamus tikslus pažinti bendruomenių, aktyvių piliečių idėjas, kurios gali būti svarbios priimant naujus pagrįstus sprendimus politikoje ir valdyme (žr.: www.lietuva2030.lt); kartu nagrinėsime Lietuvos istorijos tūkstantmetyje puoselėtą žmonių nacionalumą (žr.: www.lietuvai1000.lt).

Kaip ir koks etniškumas ir nacionalumas išsiskiria šiuolaikinėje Lietuvoje, lietuviškojoje migracijoje Norvegijoje ir paribiuose Šalčininkuose, Punske, Augustavo apylinkėse bei Latvijos pasienyje? Toliau nagrinėsime deteritorializacijos, modernizacijos procesų, galios struktūrų ir istorinių tradicijų įtaką etninės ir nacionalinės tapatybės konstravimui. Atskleisime lietuviškumo sampratas. Analizuosime giminystės Lietuvoje liaudiškuosius vaizdinius, modelius ir savitumus, vertindami giminystės priklausomybę nuo socialinės organizacijos formų. Plėtosime etnosemiotinius tyrimus. Žvelgsime į Lietuvos tautodailės intertekstualumą, jos kūrėjų keitimąsi, ryšius su etnine ir profesionaliąja kultūra, regioniniu ir kitu paveldu.

Pagrindinis programos tikslas – atskleisti, kaip individų ir bendruomenių etniškumas, nacionalumas, tapatybių keitimasis priklauso nuo politikos bei susijusių veiksnių ir kokios Lietuvos bei lietuvių socialinės, kultūrinės aktualijos išryškėja, remiantis balsais iš apačios.

Svarbiausi tyrimų uždaviniai:

  • kokie teoriniai požiūriai į etniškumą, nacionalumą yra svarbūs kintančioje Lietuvos visuomenės problematikoje (A. Čepaitienė; D. Daukšas; V. Savoniakaitė; V. Tumėnas);
  • priklausymo etninei grupei, tautai, giminei, savai kultūrai vaizdiniai ir jų keitimasis Lietuvos bendruomenėse (A. Čepaitienė; V. Savoniakaitė; V. Tumėnas);
  • išvietinitų tapatybių problemos, remiantis balsais iš apačios (A. Čepaitienė; D. Daukšas; V. Savoniakaitė; V. Tumėnas);
  • etninių ir nacionalinių tapatybių konstravimas šiuolaikinėje migracijoje (D. Daukšas);
  • etninių ir nacionalinių ženklų interpretacijos (A. Čepaitienė; V. Savoniakaitė; V.

Tumėnas).

Teoriniu požiūriu ir toliau tyrinėsime „sava“, „kita“, „keitimąsi (kitybes, alterity)“. Sava galime suvokti aiškiau, tik pažinę kita, o kita, nors ir niekada nebūna absoliučiai kita, keičiasi. Viena antropologijos ir etnologijos mokslo kryptis aptaria tapatybę kaip skirtingumą. Skirtingumas išgryninamas, atsižvelgiama į išorinius veiksnius, kitoniškumas ir bendrumas laikomi neatskiriamomis tapatybės dalimis. Kita kryptis tiria opoziciją skirtingumas / keitimasis / kitas (Gingrich 2004; žr. plačiau Savoniakaitė 2014). Labai plačiai apibendrindami tyrimų pobūdį, prisimename žinomus mokslo teorijoje tapatybės tyrimų apibrėžimus – sieksime atskleisti tas tapatybės puses, kurios parodo ne tik apibrėžtą opoziciją tapatybė / skirtingumas, bet ir įvairiapusį tapatybės / keitimosi suvokimą, kuris laikomas produktyviausiu antropologijoje. Taip pat mums artimas Gerdo Baumano teiginys – tarpdalykininiai požiūriai (Gingrich, Bauman 2004: 7–13; 47 žr. plačiau Savoniakaitė 2014) leidžia plačiai kalbėti apie tapatybę ir kultūrą; nagrinėti kaip savi konsoliduoja visuomenę, o svetimi supriešina, ar pan.; atskleisti, kokie simboliai išskiria Lietuvos visuomenę Centrinės ir Rytų Europos istorijoje ar plačiau.

Pagrindinės sąvokos – „savęs“, „savo“ ir „kito“ suvokimas bei keitimasis. Tapatybė – Lietuvos žmonių bendrumas ir išskirtinumas; tyrimuose ji apibrėžiama ne tik kaip opozicija tapatybė / skirtingumas, bet ir įvairiapusis tapatybės / keitimosi suvokimas. Etniškumas ir etninė tapatybė – etninės grupės išskirtinumai tradicinėje kultūroje ir jų keitimasis. Nacionalumas, tautinė tapatybė – Lietuvos, lietuvių tautos ir individualūs lietuvių socialiniai ir kultūriniai bruožai. Nacionalumas atskleidžia priklausomybę tautai ir valstybei. Tautodailė suvokiama, kaip specifinė etninės kultūros dalis, parodanti tautinės tapatybės ženklus.

Tyrimų laikotarpis – nuo XIX a. pabaigos iki XXI a. pradžios, didžiausią dėmesį sutelkiant į šiuolaikinius reiškinius Lietuvoje ir tarp lietuvių.

Etnologiniu, antropologiniu požiūriu, analitiniais interpretaciniais lyginamaisiais metodais tirsime „sava“ ir „kita“ Lietuvoje ir tarp lietuvių Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos pasienyje ir Norvegijoje. Etnografiniuose lauko tyrimuose užrašyti ir išnagrinėti naratyvai, ar kitaip tariant, „balsai iš apačios“ atskleis supančio pasaulio aktualijas. Lietuvos tapatybės / keitimosi tyrimai padės vertinti „sava“ / „kita“ moksle ir gyvenime.

 

 

Idėjų naujumas

 

Šiuolaikiška keitimosi sąvoka siejama su atsirandančia pokolonijinės antropologijos, kalbančios apie svetimšalių kitoniškumą, kritika. Šios sąvokos atsiradimas antropologijoje atspindi kylančius klausimus apie mokslo praeitį, kitoniškumo tyrimus kaip centrinį modernybės tyrimų objektą. Atsiradęs savęs refleksyvumas antropologijoje sukėlė „didžiųjų modernizmo naratyvų“ (Rapport, Overing 2007; Merkienė 1994; Milius 1994) kritiką, svarstymus apie save kaip mokslo discipliną. Šių diskursų poreikį inspiravo filosofų darbai.

Visos kitoniškumo sistemos yra tapatybės ir skirtingumo struktūros, kurios turėjo glaudų ryšį su „savęs“ įkūrimu, o ne „kito“ – kaimyno, prekeivio, priešo ar kitos asmenybės atskleidimu. Tačiau dar nereiškia, kad mes tai turime visada laikyti etnocentrizmu; kitoniškumo ribos ypač skirtingos. Edwardo Saido orientalizmas, kuris pagrįstas tiesiogine veidrodine opozicija ir yra vakarietiškas svetimo produktas, gali tapti primityviuoju kitu Europos civilizuotam savajam (Rapport, Overing 2007: 14–15). Šiuolaikiniam požiūriui didelę įtaką turėjo Johanneso Fabiano (1983) orientalizmas. Kito ir kitoniškumo (othering) kritika atvėrė kelius antropologijos alternatyvoms šiandien. Pasirenkama tirti tapatybę / keitimąsi. Tai sąlygojo didėjantis kultūrinis reliatyvizmas; tapatybės ribų nustatymą plėtojo neo-marksistinis požiūris, o savęs refleksyvumas antropologijoje lėmė kitoniškumo modalumą. Teigiama, kad nėra išgrynintos kitoniškumo sampratos, kalbama apie tapatybę ir keitimąsi (Gingrich 2004: 10–15); etniškumą ir nacionalumą svarbu pažinti naujose socialinėse struktūrose, valstybiniuose politiniuose kontekstuose (Banton 2015; Eriksen 2016).

Aktualiu mokslinių diskusijų objektu išlieka kolektyvinės ir individualios priklausomybės sampratos (Amit 2012). Žmonių gyvenimo būdo mobilumas keičia požiūrį į etniškumą, nacionalumą, teritoriją, namus ir kt. Kiekvienas pasirenka sava, ir „jo pasirinkimas gali tapti nebematomas kitiems“ (Rapport, Overing 2007: 173).  Tyrimų patirtis leidžia teigti, kad būti lietuviu – puoselėti nacionalumą ir atmintis. Giliau nagrinėsime ir atskleisime Lietuvos žmonių tapatybę / keitimąsi, kolektyvinės priklausomybės tautai, bendruomenei istorines sampratas, kreipdami dėmesį į valstybės politikos, įvairių galios struktūrų, institucijų įtakas bei savus / kitus etninės / nacionalinės kultūros ženklus.

Toliau nagrinėjant deteritorializacijos procesų įtaką etninės ir nacionalinės tapatybės konstravimui bus bandoma išsamiau akcentuoti valstybės politikas nukreiptas į neteritoriškai konstruojamą piliečių / bendratautiečių saistymąsi su kilmės valstybėmis. Žiūrima į tokių politikų atsiradimo priežastis, jų formuluotes, bei poveikį žmonėms. Bus bandoma pateikti tokių politikų palyginamąją analizę su kitomis regiono šalimis. Tyrimais migracijoje ir paribyje bus bandoma atskleisti etninės ir valstybinės tapatybės raišką bei paaiškinti teritorijos ir valstybės/ių įtaką brėžiant ribas tarp savo / kito. Taip pat bus analizuojamos migracijoje ir valstybės/ių paribyje gyvenančių žmonių transnacionalinės praktikos, ypač akcentuojant transnacionalines šeimas, jų palaikomus ir konstruojamus ryšius.

Antropologijos istoriografija rodo, kad giminystės tema ne visada sulaukė tyrėjų dėmesio. Šiuolaikinis domėjimasis giminyste stiprėjo plėtojantis biologijos ir genetikos mokslams, naujoms reprodukcinėms technologijoms, migracijai, įvairioms šeimos sampratoms, keičiantis galios santykiams, etniškumo ir pilietybės aktualijoms, socialinei nelygybei, istorijos, tapatybės, šaknų paieškoms ir diskursams (pvz., Boholm 1983; Segalen 1985; Bestard 1986; Strathern 1992; Edwards 1999; Carsten 2004; Parkin, Stone 2004; Daukšas 2007; Čepaitienė 2009, 2014 ir kt.). Lietuvoje giminystės temai bene pirmasis dėmesį skyrė Jonas Vitartas, žvelgęs į giminystę kaip į socialinius santykius, tvarką ir paprotinę normą, taisyklę ir tai įvertinęs evoliuciniu požiūriu (Witort 1898). Sovietmečiu giminyste domėjosi Angelė Vyšniauskaitė, tyrinėdama sudėtines arba didžiąsias šeimas ir liaudiškos terminijos pagrindu aptardama giminystės sampratą bei jos pokyčius (Vyšniauskaitė 1995). Šią temą yra nagrinėję ir kalbininkai, teisininkai (Buivydienė 1997; Andriulis 2003). Giminystės ir etniškumo temai buvo skirtas A. Čepaitienės ir D. Daukšo vykdytas projektas „Viešasis genetikos supratimas“ (Čepaitienė 2009; Daukšas 2007); taip pat ankstesni programos etapai (Čepaitienė 2014).

Moksliniai darbai inspiravo mintį, kad giminystė Lietuvoje yra prieštaringas darinys (plg. Peletz 1995). Etnografiniai tyrimai sukėlė abejonių, ar giminystė Lietuvoje yra vienintelė jos visuomeninės organizacijos esmė. Tyrimai parodė, kad šeima ir kaimynystė yra ne mažiau reikšmingi socialiniai dariniai, liaudišku supratimu gyvuojantys šalia giminystės, bet nuo jos skirtingi. Įtakingas čia yra ir individualumo aspektas. Tad kilo klausimas, ar giminystė yra socialinės organizacijos Lietuvoje esmė, ar tai skirtingi socialiniai laukai, perspektyvos ir lygmenys, kuriuos bandysime atskleisti šioje programoje.

Antropologas Fredas R. Myersʼas teigia, jog primityvusis, prigimtinis menas daugelyje kultūrų buvo iškeltas kaip autentiškos nacionalinės kultūros pamatas, besiskiriantis nuo universalaus pobūdžio Vakarų meno; dėl to jis buvo įtrauktas į įvairių valstybių nacionalinių kultūrų paveldą. Primityvųjį meną būtina tyrinėti jo konkrečiuose kultūriniuose kontekstuose (Myers 2006: 277); jo pažinimui svarbi etnografija ir etnologija (Chalmers 1981), kūrėjų tautodailininkų psichologinės nuostatos (Glăveanu 2014). Specifiško antropologinio-etnologinio požiūrio į tautodailę plėtra Lietuvoje yra ypač svarbi, kadangi dar vyrauja paremtas hierarchija universalus požiūris į ją, kaip į profesionaliosios dailės pirmtaką, kaip į menkesnės vertės ir reikšmės kultūros reiškinį. Lietuvių etnografų, etnologų ir menotyrininkų plačiai tyrinėti tradicinės tautodailės istorinė raida, pasaulėžiūrinis išskirtinumas ir kitoniškumas bendrame šalies kultūros lauke, šiuolaikiniame gyvenime reikalauja naujo specifinio požiūrio; tai artima meno antropologijos aktualijoms užsienyje.

Pabrėžkime, siekiant šiuolaikiškai formuluoti tautinės tapatybės diskursus ir saugoti etninės kultūros tęstinumą, aktualūs tampa Lietuvos regioninių, vietinių kultūros ypatybių, tradicijų, simbolinių vertybių tyrimai; nauji etninės kultūros ir tautinės kultūros, mėgėjų meno bei kičo takoskyros apibrėžimai. Plėtosime kontekstualų požiūrį į tautodailę kaip iš senosios tradicijos kilusį kultūros segmentą, primityvųjį meną. Mokslinį dialogą grįsime antropologinėmis „savųjų“ sampratomis, vertybių perkainavimo nuostatomis.

 

 

Individualios tyrimų kryptys

 

 

Etniškumas, nacionalumas ir mokslo istorija

Vida Savoniakaitė

Tyrinėdama temą Etniškumas, mokslo istorija ir tapatybės siekiau atskleisti įvairiapusį tapatybės / keitimosi suvokimą, kuris laikomas produktyviausiu antropologijoje. Tyrimai patvirtino hipotezes ir teorinius teiginius, kad šiuolaikiniame pasaulyje negalima apibrėžtai kalbėti tik apie vieną asmens tapatybę; svarbu žvelgti į tapatybes, kurios priklauso nuo gyvenimiškų situacijų. Tapatybės sampratos interpretuojamos nuo etninės, nacionalinės iki individualaus keitimosi. Tam tikrų etnografinių regionų vietų bendruomenių etniškumo ir tapatybių tyrimai padeda atskleisti platesnes istorines ir kultūros politikos problemas, ir kviečia į vietą pažvelgti plačiau.

Vieta suprantama ne tik geografine, bet platesniąja prasme kaip tam tikra vieta politinėse, ekonominėse, religinėse ar kitose socialinėse sistemose. Gilūs etnografiniai darbai ir tyrimai padeda atskleisti platesnes teorines antropologijos ir etnologijos problemas tam tikruose, ypač vietiniuose, kontekstuose. Klausiama, ką mus gali papasakoti etnografinė medžiaga apie platesnes teorines problemas, susijusias su socialiniais mokslais, vietoje senesnės idėjos ką mums teorijos gali pasakyti apie etnografinius kontekstus (Amit 2012). Šie klausimai aiškina gerai žinomus antropologijoje teiginius apie mažas vietas ir dideles problemas (Eriksen 2001, 2016; Merkienė 1994), kurios aktualios Lietuvos mokslui.

Svarbiu mokslinių diskusijų objektu išlieka kolektyvinės ir individualios priklausomybės sampratos. Žmonių gyvenimo būdo mobilumas keičia požiūrį į etniškumą, nacionalumą, teritoriją, namus ir kt. (Gingrich, Banks 2006; Rapport, Overing 2007: 173; Amit 2012: 9). Tyrimų patirtis leidžia kelti teiginį, kad būti lietuviu – būti tautos nariu ir/ar bet kurioje pasaulio vietoje puoselėti nacionalumą, giminystę, kalbą, namus, etninę kultūrą, įvairias atmintis.

Tolimesniais tyrimais sieksiu atskleisti Lietuvos žmonių tapatybę / keitimąsi, kolektyvinės priklausomybės tautai, bendruomenei istorines sampratas, kreipdama dėmesį į valstybės politikos, įvairių galios struktūrų, institucijų įtakas, savus / kitus etninės / nacionalinės kultūros ženklus.

Gilinsiuosi į: 1) mokslo istorijos ir teorijos aspektus; 2) individų ir 3) bendruomenių, „įsivaizduojamų bendruomenių“ tapatybes / keitimąsi įtakojančias politikas ir kt.; galios struktūrų pasekmes tapatybėms; 4) etninės / nacionalinės kultūros reikšmę savam ir kitam. Toliau nagrinėsiu individų etniškumo, nacionalumo ir tapatybių sampratas Lietuvos „mažose vietose“, paribiuose ir plačiau, remdamasi etnografiniais tyrimais – balsais iš apačios.

Tyrimų rezultatai bus skelbiami trijuose recenzuojamuose moksliniuose straipsniuose užsienyje ir/ar Lietuvoje bei planuojamoje monografijoje preliminariu pavadinimu „Apmąstant lietuviškumą“. Pranešimus skaitysiu tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose; tyrimų rezultatus pristatysiu, skleisiu doktorantūros studijose ir kt.

 

 

 

Išvietintos tapatybės: bendruomenės ir institucinės praktikos

Darius Daukšas

Neabejotinai, šių laikų valstybių teritorialumas patiria stiprių išbandymų. Vargu, ar būtų galima kalbėti, kad šiuolaikinei valstybei teritorija yra nereikšminga – atvirkščiai – ji nemažiau reikšminga nei buvo anksčiau (Herb 1999). Tiesiog anksčiau valstybės teritorialumas buvo suprantamas kaip duotybė ir nekvestionuojamas (Sassen 2006; Gupta, Sharma 2006). Dėl šios priežasties buvo įprasta matyti visišką valstybės teritorijos ir nacijos persidengimą / sutapimą, t. y. įsivaizduoti, kad nacionalinė valstybė (apibrėžiama teritorija) ir jos nacija (gyvenanti valstybės teritorijoje) yra neatsiejami vienas nuo kito (Fowler 2004). Idealiu atveju kalbama apie valstybę, kaip priklausančią tam tikrai dominuojančiai nacijai.

Globalizacijos procesas ir su juo siejami išaugę įvairūs persidengiantys srautai, peržengiantys kelių nacionalinių valstybių teritorijų ribas, kelia klausimus, ar valstybės teritorialumas išlieka nepajudinamas ir nekvestionuojamas.

Po sovietinio bloko subyrėjimo XX a. paskutiniajame dešimtmetyje Rytų ir Vidurio Europoje matome nemažai atvejų, kada valstybės apibrėžia „savo“ tautą nesivadovaudamos teritoriniu kriterijumi, t. y. valstybiniu lygmeniu palaikomi santykiai su „įsivaizduojamomis bendruomenėmis“, gyvenančiomis kaimyninėse ir kitose valstybėse (Stewart 2003).

Ši programos dalis tęsia ankstesnę D. Daukšo individualią programos temą Etninio ir nacionalinio identiteto deteritorializacija (2012–2016). Toliau nagrinėjama deteritorializacijos procesų įtaka etninio ir nacionalinio identiteto konstravimui migracijoje ir paribio situacijose. Bus tiriama lietuviškoji migracija (Norvegijoje) ir paribys (Šalčininkai ir Punskas). Išsamiau bus bandoma akcentuoti valstybės politikas nukreiptas į neteritoriškai konstruojamą piliečių / bendratautiečių saistymąsi su kilmės valstybėmis. Žiūrima į tokių politikų atsiradimo priežastis, jų formuluotes, bei poveikį žmonėms. Bus bandoma pateikti tokių politikų palyginamąją analizę (su kitomis regiono šalimis).

Tyrimais migracijoje ir paribyje bus bandoma atskleisti etninio ir valstybinio tapatumo raišką bei paaiškinti teritorijos ir valstybės/ių įtaką brėžiant ribas tarp savo / kito. Taip pat bus analizuojamos migracijoje ir valstybės/ių paribyje gyvenančių žmonių transnacionalinės praktikos, ypač akcentuojant transnacionalines šeimas, jų palaikomus ir konstruojamus ryšius.

Tyrimams reikalinga medžiaga bus renkama etnografinių lauko tyrimų metu. Numatomi du būdai:

1) Lauko tyrimų duomenys bus gauti dalyvaujant Rytų Suomijos universiteto (UEF) vykdomame tyrimų projekte Inequalities of mobility: relatedness and belonging of transnational families in the Nordic migration space (vyr. tyrėjas). Projektą finansuoja Suomijos Akademija. (2015 09 01–2019 08 31). Šiame projekte numatomi lauko tyrimai Norvegijoje. Tyrimų duomenys nebus dubliuojami. Tematiškai bus išplėstas klausimynas, integruojant klausimus iš programos.

2) Bus teikiamos paraiškos LMT moksliniams projektams finansuoti. Taip bandoma gauti lėšų lauko tyrimams Norvegijoje (nedubliuojant projekto ir programos tyrimų duomenų; išplečiant klausimynus programos tematiką atitinkančiais klausimais).

Programos rezultatai bus apibendrinti moksliniuose straipsniuose, konferencijose ir seminaruose.

 

 

Giminystė ir socialinė organizacija Lietuvoje

Auksuolė Čepaitienė

 

Giminystė yra esminė bendruomenės ir visuomenės sąrangą žyminti kategorija. Jos prasmės nusidriekia į socialinės tvarkos, tapatybės, nuosavybės, teisės, etniškumo ir tautiškumo ir kitus diskursus, akivaizdžius žmonių kasdienybėje, bendruomenės ir visuomenės organizacijoje, žmogaus gyvenimo eigoje ir socialinės būties tęstinume. Giminystė tai klasifikacinė kategorija ir savita terminijos sistema, grupinė tapatybė ir pavarde pagrįsta idėja, pažymėta jos ribas ženklinančiomis priešpriešomis „savas“ – „svetimas“, „savas“ – „kitas“, „artimas“ – „tolimas“. Tai istoriškai gyvuojanti idėja ir sinchroniška socialinė praktika.

Giminystės tyrimai yra plati socialinės antropologijos sritis, nuo H. L. Morgano laikų laikoma viena svarbiausių antropologijos disciplinos temų. Įprasta, kad antropologai iš lauko tyrimų grįžta ne tik su savo temų, bet ir su giminystės aprašais. Tačiau antropologijos istoriografija liudija, kad giminystė ne visada sulaukia tiriamojo dėmesio. Antropologinis dėmesys giminystei visada juda paskui socialines aktualijas ir gyvenimiškas realijas (pvz., Boholm 1983; Segalen 1985; Bestard 1986; Strathern 1992; Edwards 1999; Carsten 2004; Parkin, Stone 2004; Daukšas 2007; Čepaitienė 2009, 2014 ir kt.). Programos ankstesni etapai pasiūlė mintį, kad giminystė Lietuvoje yra prieštaringas darinys (plg. Peletz 1995). Tai klasifikacinė sistema, gyvuojanti skirtinguose idėjos, taisyklės ir socialinės praktikos lygmenyse, kurie turi skirtingas, oficialiai įteisintas, liaudiškai gyvuojančias ar individualiai konstruotas perspektyvas. Jos kinta istoriškai, veikiamos politinių, religinių, ūkinių veiksnių ar mokslo (pvz., biologijos, genetikos) plėtros ir tuo pat metu persipina tarpusavyje ir tradiciškai išlaiko visuomenės socialinį ir kultūrinį savitumą (Čepaitienė 2009). Šiandien Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, paplitęs giminių istorijų rašymas ir jų poreikis liudija ir tai, kad giminystė yra žinojimas, pasakojimas ir atmintis, kaupiama kaip asmeninis paveldas genealogijose, rankraščiuose, nuotraukų albumuose, interneto tinklalapiuose, knygose.

Individualios programos tikslas – tęsti giminystės Lietuvoje tyrimus nuodugniai įsigilinant į ankstesniuose tyrimuose iškilusius klausimus ir tai apibendrinti monografijoje ir straipsniuose. Giminystės liaudiškieji vaizdiniai, modeliai ir supratimai, jos klasifikacinių aspektų, ideacinių raiškų ir socialinių praktikų savitumo analizė, lyties, individualumo, politikos ir santykio su kitomis socialinės organizacijos formomis įvertinimas bus pagrindiniai tiriamojo dėmesio laukai.

Programa sieks nagrinėti: 1) giminystės sampratos savitumą organizuojančius veiksnius;  2) giminystės ir socialinės organizacijos lygmenų Lietuvoje skirtis ir santykius; 3) istorinio laiko, politikos, teisės ir norminimo aspektus giminystės sampratai pažinti; 4) šiuos klausimus analizuoti autorės lauko tyrimų ir kitų tyrėjų medžiagos pagrindu; 5) susieti šias užduotis su kitų programų teminėmis užduotimis. Etnografiniai tyrimai bus atliekami pasirinktose lokalinėse bendruomenėse, su giminystės tema susijusiose vietose (draugijose, archyvuose ir pan.) ir rankraštynuose bei muziejuose, kuriuose saugoma šiai temai vertinga etnografinė medžiaga. Temai pažinti reikšmingas ir autorės vykdomas LMT projektas Nr. LIP-109/201 „Jono Vitarto (Jan Witort) etnologinio palikimo leidimas“ (2016.09.01–2017.12.31).

Empiriniai etnografiniai duomenys bus analizuojami vadovaujantis kontekstine prieiga bei lyginamuoju principu. Numatoma, kad individualios programos rezultatai bus apibendrinti mokslinių konferencijų pranešimuose, straipsniuose tarp jų ir preliminariais pavadinimais: „Giminystė ir lyties simetriškumas“, „Individualumas ir bendruomenė“, „Giminystės samprata ir politiniai aspektai“ bei monografijoje preliminariu pavadinimu „Giminystė ir socialinė organizacija Lietuvoje: dabartis ir retrospekcija“.

 

 

Lietuvos tautodailės kaita: tapatybės, vertybės ir kontekstai

Vytautas Tumėnas

 

Įsivyravus fragmentuotai, mozaikiškai kultūros sampratai, stiprėjant individualizmui ir silpnėjant bendruomeniniams saitams, ryškėja kultūrinės orientacijos poliarizacija tarp modernizacijos ir archaizacijos, globalizacijos ir įsivietinimo, religingumo ir sekuliarumo, tradicijų sekimo ar jų dekonstravimo, visuomenės darnaus sambūvio, integralumo ar segmentacijos ir susipriešinimo, regioninės, tautinės, kultūrinės, bendruomeninės tapatybės puoselėjimo ar jos niveliavimo vardan kultūrinio universalizmo (Tumėnas 2016). Todėl aktualūs tampa lietuvių etninės kultūros savitumo dabarties kultūros kontekste klausimai. Šiuolaikinė etninė kultūra, kaip nemedžiaginės kultūros paveldo reiškinys, susiduria su jos tradicinę sanklodą transformuojančiais iššūkiais: globalizacija ir mobilumu, išvietinimu, stiprėjančiu tarpkultūriniu dialogu, inovatyvumo kultu, individualizacija, nykstančiomis kaimo kultūros tradicijomis ir jų socialine terpe. Siekiant šiuolaikiškai formuluoti tautinės tapatybės diskursus ir išsaugoti valstybei etninės kultūros tęstinumą aktualūs tampa regioninių, lokalių kultūros ypatybių, tradicijų, simbolinių vertybių, savitumų, skirtumų ir įvairovės tyrimai, nauji etninės kultūros ir tautinės kultūros, mėgėjų meno bei kičo takoskyros apibrėžimai. Svarbu plėtoti ir gerokai platesnį kontekstualų požiūrį į tautodailę, kaip iš senosios tradicijos kilusį dabarties daugialypės kultūros intertekstualų segmentą, įtakojantį ir įtakojamą kitokios prigimties kultūrinių, socialinių raiškų.

Tautodailė ir jos kūrėjai – reiškinys itin artimai susijęs su tautinės tapatybės diskursu, todėl ypač aktualu nagrinėti, kaip tapatumo, tradicijos, savosios ir kitos erdvės, bendruomenės, idealų lauko apibrėžimai, takoskyros reiškiasi specifinėje tautodailės raiškoje. Tautodailėje ypatingą vietą užima tradicijos koncepcija, jos samprata ir interpretacija. Reikšmingi ir simbolinio mąstymo tradicijos elementai  (Tumėnas 2014, 2016; Celms 2012). Todėl aktualu aiškintis, kokį vaidmenį dabartyje atlieka tautodailės ar iš jos tradicijos kilę simboliai, vertybės, idealai ir kaip jie siejasi su šiuolaikinėmis ekologijos, tvarios ir darnios plėtros nuostatomis. Kaip tai reiškiasi lokalinės, etnokultūrinės, bendruomeninės, tautinės tapatybės konstravimo procesuose. Pravartu apjungti simbolių tradicijos subjektyvizuotos bendruomeninės emic interpretacijos tyrimus su objektyvizuota etic pobūdžio analize. Atskiri tautodailės formų ir semantikos raidos bei plėtros aspektai tampriai susiję ir su etnomatematikos, kultūrinės astronomijos, archeologijos tyrimų lauku. Plėtodami Rytų Europos etnologijai būdingą požiūrį į vietinę istorinę perspektyvą, diachroniškai nagrinėdami tautodailės reiškinio kontekstus, susiduriame ne tik su nutolusiais geografiškai arba laike faktais, bet ir tolimo reiškinio panašumo arba artimo reiškinio nepanašumo priešprieša. Kartais tolimos bendruomenės, dėl jų vertybių, idealų gali būti iškeliamos, kaip ,,labiau savos”, artimesnės už kaimynines. Tyrimo rezultatai bus naudingi ir puoselėjant šalies įvaizdį, ugdant simbolinio, meninio mąstymo kompetencijas.

Projekto tikslas – tyrinėti tautodailės ir visos vizualiosios etninės kultūros srities bei jos kūrėjų ir puoselėtojų vaidmenį formuojant šiuolaikinę lietuvių tapatybę globalizacijos, tradicijos ir modernizacijos sandūros ar priešpriešos kontekste.

Tyrimo uždaviniai: 1) aiškintis teorinius ir metodologinius šiuolaikinės tautodailės ypatybių, savitumo ir išskirtinumo visos kultūros lauke apibrėžimo ir tyrimų klausimus. Nagrinėti jos santykį su etnine kultūra, profesionaliąja kultūra, regionine kultūra, nematerialiojo paveldo reiškiniu; 2) nagrinėti tautodailės intertekstualumą, parodyti tradicijos, antimodernumo ir modernizacijos, inovatyvumo ir archaizacijos sąveiką šiuolaikinėje tautodailėje, jos įtaką ir sklaidą šiuolaikinėje kultūroje; 3) plėtoti tautodailės etnosemiotinius tyrimus; 4) analizuoti sociokultūrinius tautodailės reiškinio aspektus; etnokultūrinės tapatybės diskursus.

Tyrimo rezultatai bus skelbiami 3 straipsniuose, monografijoje preliminariu pavadinimu ,,Lietuvių tekstilės ornamento tradicija ir jos kontekstai: savi ir tarpkultūriniai bruožai“ ir 4 pranešimuose mokslinėse konferencijose.

 

 

Laukiami rezultatai

  • Planuojame paskelbti 14 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo žurnaluose;
  • esant galimybėms, sudaryti teminio mokslinio žurnalo skyrių / straipsnių rinkinį;
  • parašyti 3 monografijas preliminariais pavadinimais A. Čepaitienė „Giminystė ir socialinė organizacija Lietuvoje: dabartis ir retrospekcija“, V. Savoniakaitė „Apmąstant lietuviškumą“ ir V. Tumėnas ,,Lietuvių tekstilės ornamento tradicija ir jos kontekstai: savi ir tarpkultūriniai bruožai“;
  • surengti mokslinę konferenciją;
  • mokslinius tyrimus pristatyti tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje;
  • ugdyti jaunus mokslininkus – doktorantus, kurių tyrimų dalis siejasi su programos tikslais ir uždaviniais;
  • mokslo tyrimus skleisti viešose paskaitose, seminaruose ir kt.

 

 

Literatūra

 

Amit Vered. 2012. Community and Disjuncture: The Creativity and Uncertainty of Everyday Engagement, V. Amit, N. Rapport Community, Cosmopolitanism and the Problem of Human Commonality. London: Pluto Press, p. 3–73.

Andriulis Vytautas. 2003. Lietuvos Statutų (1529, 1566, 1588) šeimos teisė. Vilnius: Teisinės informacijos centras.

Banton Michael. 2015. What We Now Know About Race and Ethnicity. New York, Oxford: Berghahn Books.

Baumann G., Gingrich A. (eds.) 2004. Grammars of Identity / Alterity: A Structural Approach: 3–17. New York, Oxford: Berghahn Books.

Bestard-Camps Joan. 1986. What's in a Relative: Household and Family in Formentera. New York/Oxford: Berg Publishers Limited.

Boholm Asa. 1983. Swedish Kinship: An Exploration into Cultural Processes of Belonging and Continuity. Goteborg: Gothenburg University.

Buivydienė Rūta. 1997. Vedybų giminystės pavadinimai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Carsten Janette. 2004. After Kinship. Cambridge: Cambridge University Press.

Celms V. 2012. Baltų raštai ir ženklai, Vilnius: Mintis.

Chalmers F. G. 1981. Art Education as Ethnology, Studies in Art Education, 22 (3): 6–14.

Čepaitienė Auksuolė. 2014. Proximity, Interaction and Social Organization in Lithuania (Artimumas, sąveika ir socialinė organizacija Lietuvoje), Lituanus 60(4): 27–42.

Čepaitienė Auksuolė. 2009. Imagining Assisted Reproductive Technologies: Family, Kinship and ‚Local Thinking‘ in Lithuania, Edwards J., Salazar C. (eds). European Kinship in the Age of Biotechnology, New York and Oxford: Berghahn Books, 29–44.

Daukšas Darius. 2007. The Transmission of Ethnicity: Family and State. A Lithuanian Perspective, Wade P. (ed.). Race, Ethnicity and Nation: Perspectives from Kinship and Genetics. Oxford, New York: Berghahn Books, 145–169.

Edwards Jeanette. 1999. Born and Bred: Idioms of Kinship and New Reproductive Technologies in England. Oxford: Oxford University Press.

Eriksen Thomas Hylland. 2001. Small Places, Large Issues. London: Pluto Press.

Eriksen Thomas Hylland. 2016. Overheating: An Anthropology of Accelerated Change. London: Pluto Press.

Fowler Brigid. 2004. Fuzzing Citizenship, Nationalising Political Space: A Framework for Interpreting the Hungarian ‘Status Law’ as a New Form of Kin-state Policy in Central and Eastern Europe, Kántor Z. et al. (eds.). The Hungarian Status Law: Nation Building and/or Minority Protection. Slavic Eurasian Studies 4: 177–238. Sapporo: Hokkaido University.

Gingrich Andre. 2004. Conceptualising Identities: Anthropological Alternatives to Essentialising Difference and Moralizing about Othering, Baumann G., Gingrich A., eds. Grammars of Identity / Alterity: A Structural Approach: 3–17. New York, Oxford: Berghahn Books.

Gingrich Andre, Banks Marcus (eds.) 2006. Neo-nationalism in Europe&Beyond. New York, Oxford: Berghahn Books.

Glăveanu V. P. 2014. Creativity, identity, and representation: Towards a socio-cultural theory of creative identity, New Ideas in Psychology, Vol. 34, August: 12–21.

Gupta Akhil, Sharma Aradhana. 2006. Globalization and Postcolonial States, Current Anthropology 47(2): 277–307.

Herb Guntram. 1999. National Identity and Territory, Herb G., Kaplan D. (eds.). Nested Identities: 9–30. Oxford: Rowman & Littlefield Publishers.

Parkin Robert, Stone Linda (eds). 2004. Kinship and Family: An Anthropological Reader.  Oxford: Blackwell Publishing.

Rapport, Nigel and Overing, Joanna. Social and Cultural Anthropology: The Key Concepts. London and New York: Routledge, 2007.

Savoniakaitė Vida. 2014. Įvadas: ar pažįstame sava ir kita?, V. Savoniakaitė (sud.) Savas ir kitas šiuolaikiniais požiūriais: 11–33. Vilnius: LII leidykla. ISBN 978-9955-847-80-9.

Merkienė Regina (sud.). 1994. Etninė kultūra ir tautinis atgimimas. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.

Milius Vacys. 1994. Vytauto Didžiojo universiteto įnašas tyrinėjant etninę kultūrą, Liaudies kultūra 1, p. 45–47.

Myers F. 2006. Primitivism, Anthropology and the Category of Primitive Art, Ch. Tilley, S. Kuechler, M. Rowlands, W. Keane, P. Spyer (eds.), Handbook of Material Culture. London: California, Delhi: Sage Press: 267–284.

Sassen Saskia. 2006. Territory, Authority, Rights. From Medieval to Global Assemblages. Princeton: Princeton University Press.

Segalen Martine. 1985. Fifteen Generations of Bretons: Kinship and Society in Lower Brittany 1720-1980. Cambridge: Cambridge University Press.

Strathern Marilyn. 1992. After Nature: English Kinship in the Late Twentieth Century. Cambridge: Cambridge University Press.

Stewart Michael. 2003. The Hungarian Status Law: A New European Form of Transnational Politics?, Diaspora 12(1): 67–101.

Tumėnas V. 2014. Textuality of Geometric Diagonal Ornament Patterns: Historical Transformations of Signification from the Baltic Perspectives, Sign System Studies 42 (2/3): 219–240.

Tumėnas, V. 2016. The Common Attributes Between the Baltic Thunderg God Perkūnas and his Antique Equivalents Jupiter and Zeus, Mediterranean Archaeology and Archaeometry , Vol. 16, No 4: 359-367.

Vyšniauskaitė Angelė. 1995. Kaimo šeima. Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai: 104–151. Vilnius: Mintis.

Witort Jan. 1898. Zarysy prawa zwyczajowego ludu litewskiego. Lwów.