Pradžia
lt

PATVIRTINTA: LII Mokslo tarybos Nutarimu Nr. 10 (99), 2012 03 14

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS Mokslinė programa

SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KULTŪRINĖ RAIŠKA MIESTE: LAISVALAIKIS, ŠVENTĖS IR RITUALAI

LII fundamentinių mokslų sritis:  Etnologija: kultūrinis, socialinis ir teritorinis tapatumas Programos terminai – 2012-2016

 

 

Vykdytojai: Programos vadovas – vyr. m. d. Žilvytis Šaknys: Draugų bendrijos. Jų konstravimo ir palaikymo formos mieste; vyr. m. d. dr. Rasa Paukštytė- Šaknienė: Miestiečių šeima: kasdienybė, šventės ir ritualai; m. d. Irma Šidiškienė: Bendradarbių laisvalaikis. Miestiečių bendrijos kultūrinė raiška.

 

Kaip ir visoje Europoje, Lietuvos etnologija gimė ir formavosi kaip mokslas apie kaimo žmonių kasdienybę. Daugelį metų etnologai išskirtinį dėmesį skyrė lėtai, sėsliai, pastoviai, neįvairiai žemdirbišku metų ciklu ir glaudžiais ryšiais su krikščioniška religija susijusiai kaimiškai kultūrai. Iki 1970-ųjų Lietuvoje kaimo gyventojai sudarė daugumą, o ir dabar kilmės, gentystės ar giminystės ryšiais su kaimu susiję beveik visi Lietuvos gyventojai. Tirdami stabilius ir aplenkdami karų ir socialinių suiručių metus, etnologai remdamiesi lauko tyrimo duomenimis analizavo daugiausia darbingo amžiaus vidutinio žemdirbio lietuvio kultūrą. Tokie tyrimai leido gana nesunkiai suvokti kaimo žmogaus gyvenimą ir dirvą, kurioje augo modernioji lietuvių tauta. Reikšmingą vietą šiuose tyrimuose užėmė šeima. Nagrinėti ir žemdirbio darbai, juos reglamentavęs kalendorius, amatininkų kultūra. Kaimynystės ir draugystės sampratoms daugiau dėmesio pradėta skirti tik XX a. devintajame dešimtmetyje, pradėjus kaimo bendruomenės tyrimus. Pradėti išsamūs, kartografiniais žemėlapiais pagrįsti vis dažniau socialinius aspektus paliečiantys arealiniai tyrimai. Iki šiol jaunimo iniciacinių apeigų sąsajos su viena ar kita socialine struktūra yra kol kas vienintelė galimybė suvokti Lietuvos jaunimo brandos apeigas ir jų dinamiką laike ir erdvėje (Šaknys 1996). Bendraamžių bendrijos laisvalaikio, švenčių ir ritualų analizė lyčių aktyvumo metų cikle aspektu taip pat prisidėjo prie lokalinės bendrijos suvokimo (Šaknys 2001). Ilgainiui šios bendrijos prarado lokalinį charakterį, didesnę reikšmę iki šių dienų jos išlaikė tik Pietų Lietuvoje (Suvalkijoje ir Dzūkijoje), kur ir šiomis dienomis jaunimas linkęs turėti daugiau draugų negu Šiaurės Lietuvos vietovėse (Šaknys 2007, 2009). Nemažai dėmesio skirta tradicinių krikštynų (Paukštytė 1999 ir kt.) bei vestuvių apeigų (Šidiškienė 2003 ir kt.) analizei. Ją pratęsė išsamūs modernios visuomenės vaiko gimties socialinio įteisinimo (Paukštytė – Šaknienė 2007, 2009) ir šių dienų vestuvių simbolinių veiksmų (Šidiškienė 2008) tyrimai, atskleidžiantys ritualo vaidmenį socialinių kontekstų organizacijos ir reorganizacijos procesuose. Žymiai mažiau šiais aspektais nuveikta mieste. R. Paukštytė – Šaknienė analogiška metodika atliko Vilniaus miesto krikštynų (Paukštytė – Šaknienė 2003-2004) ir vestuvių (Šidiškienė 2008) tyrimus, patikrinančius R. Redfield kaimo-miesto (folk-urban) tęstinumo sampratą, kartu atskleidžiantys polietninę miesto kultūros specifiką ir įrodantys tokio pobūdžio etnografinių tyrimų galimybę Vilniaus mieste. Pirmieji Vilniuje atlikti tyrimai rodo, kad miesto kultūra siejama su migracija ir yra kuriama iš artimesnių ar tolimesnių vietovių atvykusių žmonių, sparčiai besikeičianti, polietninė kultūra. Didelė dalis miesto gyventojų gimė ir augo kaime, miestelyje. Vasarą kartais grįžta į kaimą padėti tėvams, giminaičiams ar tiesiog savo malonumui pluša mieste, esančiame už miesto. Ir, atvirkščiai, kaimo ir miestelio gyventojai neretai nemažai praleidžia mieste. Neretai jie čia mokosi, dirba. Todėl bet kokiu atveju socialinių ryšių, socialinės organizacijos ir kultūros transmisijos klausimai negali aiškiai miesto etnologijos atskirti nuo kaimo. Jie svarbūs etnologams, žvelgiant į juos diachroninėje perspektyvoje, kartu ir atskleidžiant jų etninę, konfesinę, socialinę, lyties ar kitokią specifiką ir jos pasireiškimo formas. Šie tyrimai ir projekto vykdytojų jau sukaupta patirtis leido imtis tyrinėti stambiausio Lietuvos miesto Vilniaus gyvenimą. Atidavus duoklę miestui, kuriame gyvename ir dirbame, numatome galimybę tyrimus pratęsti kituose dideliuose Lietuvos miestuose. Tyrimo objektas ir problema Spartėjančios globalizacijos reiškinių poveikis visuomenei viena iš svarbiausių šių dienų tarpdisciplininių problemų. Dalies tyrinėtojų požiūriu, ji sukelia nenuspėjamas pasekmes, ir šiuolaikiniai informacijos, žmonių migracijos ir prekių srautai pagal savo greitį ir apimtį yra beprecedenčiai žmonijos istorijoje (Čiubrinskas 2007: 190). Pastaruoju metu dėl globalizuojamos kasdienės patirties darosi vis sunkiau išlaikyti pastovų „vietinio“ kultūrinio ir tautinio tapatumo pojūtį, kadangi į kasdienius mūsų gyvenimus vis labiau įsismelkia iš toli atklydusios įtakos ir patirtys, deteritorizacija mus atitraukia nuo ryšių su erdviškai apibrėžta kultūra (Tomlinson 2002: 121, 205). Šie procesai dar kartą skatina grįžti prie kasdienybės (plačiąja prasme apimančios ir cikliškai pasikartojančias šventes) tyrinėjimų. Prie šios problemos sprendimo numatome prisidėti tyrinėdami  šeimą, bendradarbių bei draugų bendrijas. Tyrimuose atskleisime, kaip šios sąvokos yra suvokiamos žmonių (dėl šeimos sampratos Lietuvoje vyksta plačios diskusijos, kaip parodė lauko tyrimai kaimiškose vietovėse – nevienodai suvokiama ir draugystės samprata, o virtuali erdvė draugystei atveria naujas erdves). Jų funkcionavimo erdvę analizuosime nagrinėdami šių bendrijų narių bendrai praleidžiamą laisvalaikį, švenčiamas šventes ir jose susiformavusius ar joms primestus ritualus. Bendrai praleidžiamas laisvalaikis parodo santykinę vienos ar kitos bendrijos svarbą ir jos kaitą laike, nuo 1950-ųjų iki šių dienų, kai, pasak Th. H. Eriksen, naujasis darbinis gyvenimas ir su juo susijęs pagreitis lemia ne tik skyrybas, bet ir tai, jog šeiminis gyvenimas tampa likutine kategorija, savotišku atsarginiu laiko sandėliu, kurį galima pripildyti arba ištuštinti nuo kitų veiklos rūšių apimties, kai ir moterys, ir vyrai yra visa galva pasinėrę į įtemptą ir daug jėgų reikalaujantį darbinį gyvenimą, kai vis labiau nyksta riba tarp darbo ir laisvalaikio, o vyrų ir moterų vaidmenys tampa nebeaiškūs ir ginčytini (Eriksen 2004: 154–156). Svarbu išnagrinėti ir socialinių grupių švenčiamas šventes. A. Ezioni pastebėjimu, šventės ir šventimo būdai,  kad ir koks būtų jų turinys, pasako apie visuomenę daug daugiau negu kitų kultūros produktų ar reiškinių – literatūros, filmų, diskursų ir panašiai - analizė (cit. iš Kuznecovienė 2008). Paskutiniųjų kelių dešimtmečių ritualo tyrinėjimai parodo svarbų teorinės perspektyvos pasikeitimą. Užuot klausus, ką ritualas simbolizuoja ar išreiškia, dabar dėmesys yra nukreiptas į tai, ką ritualas „daro“, kaip jis veikia praktikoje (Helsloot 2011: 155). R. Van Ginkel įrodė, kad šventės suteikia pačias geriausias sąlygas tapatumo palaikymui ir etninės grupės tapatumo politikai nacionaliniame, regioniniame ar vietiniame lygmenyje (Van Ginkel 2007: 37). Socialinės sąveikos yra formuojamos ir įprasminamos per ritualinius veiksmus (plg.: Rao 2008: 143). Struktūriniu funkciniu požiūriu jis formuoja ir palaiko socialinius ryšius, siejančius bendruomenę, individo socializacijos procese jis užtikrina nesąmoningą bendrų vertybių, žinių ir patirties perėmimą, padeda išspręsti socialinius konfliktus ir periodiškai atnaujina ir pakeičia (transformuoja) socialines struktūras (Bell 1997: 59). Kita vertus, ritualo ir socialinės struktūros santykis gali būti traktuojamas kaip to paties socialinio proceso dvi viena kitą veikiančios dalys. Ritualas gali būti traktuojamas ir kaip tradicijos kaitos dalykas (Cohen 1993). Nemažą ritualo tyrinėtojų susidomėjimą kelia sovietmečiu kurta ritualinio gyvenimo sistema (Kertzner 1988; Bell 1997). Kaip ji funkcionavo šeimoje, tarp draugų, bendradarbių, kaip derinama su tradiciniu žemdirbio ciklu paremtu kalendoriumi, šis klausimas taip pat dar nėra atsakytas. Orvaro Löfgreno teigimu, Europos etnologijoje pastovu istorinė perspektyva ir komparatyvizmas, kasdienybės ir jos materialių formų studijos, etnografija, kultūrinis ir apskritai kontekstualumas, kūrybiška teorijų bei metodų kombinacija. Tai yra ir šio mokslo privalumai (Löfgren 2001: 97). Taigi, atskleisdami  šeimos, bendradarbių ir draugų bendrijų laisvalaikį, šventes ir ritualus, tikimės pasinaudoti dalimi šių, kartu ir suvokti miestiečių gyvenimą, visuomenę supančias problemas ir jų pokyčius nuo 1950-ųjų. Problemos istoriografija Kaime ir mieste tyrimus atliekantiems etnologams svarbūs Mechike tyrinėjusio Roberto Redfieldo darbai apie kaimo ir miesto kultūrų sąveikas (Levison, Ember 1996: 137). Knygoje „Valstiečių visuomenė ir kultūra: antropologinis požiūris į civilizaciją“ jis suformavo miesto – kaimo tęstinumo (Folk – urban Continuum) sampratą, leidžiančią pažvelgti į šių kultūrų sąsajas (Redfield 1956). Jo idėjas praplėtė Oscaras Lewis analizuodamas skurdo kultūrą ir pateikdamas valstiečio mieste sampratą (Paukštytė – Šaknienė 2003: 113). Tyrimai buvo atlikti ir Europos mieste. Išskirčiau Michael Young ir Peter Willmot studiją „Šeima ir giminystė Rytų Londone“ (Young, Willmot 1957). Šiuose tyrimuose sociologų ir antropologų ypatingas dėmesys buvo skirtas kaimo ir miesto migracijai, miesto adaptacijai, etniškumui ir skurdui (Račiūnaitė - Paužuolienė 2010: 302). Vėliau formavosi „Miesto kaimelių“, „Gatvės kampo“, „Miesto takelių“ strategijos (Petrušauskaitė 2011: 162-169). Antropologai, tyrinėdami modernias miesto visuomenes, stengiasi pasirinkti mažesnes, homogeniškesnes ir lėčiau besikeičiančias bendruomenes (Čiubrinskas 2007: 161). Tarp jų nemažą reikšmę užima atskirties kultūros tyrimai (Račiūnaitė - Paužuolienė 2011: 305). Miesto antropologijos, kaip atskiros disciplinos, atsiradimą žymėjo pirmojo periodinio žurnalo Urban Anthropology (1972) ir pirmosios knygos Urban Anthropology (1968) išleidimas (Petrušauskaitė 2011: 162). Tačiau bendro atsakymo į klausimą, ar egzistuoja miesto antropologija, ar tik antropologija mieste, vieningo atsakymo dar nėra (Petrušauskaitė 2011: 174). Bet kokiu atveju naujausias socialinių antropologų tyrimų strategijas suderinti su diachronine kultūros raiška – gana keblu. Kaip pastebėjo slovakų etnologai, jų miesto tyrimai nuo Vakarų Europos ar Amerikos miesto antropologų tyrimų skiriasi istorine perspektyva. Šį reiškinį jie sieja ne su atsilikimu, bet poreikiu suvokti pokyčius Centrinės Europos šalyse (Bitušiková 2010: 277). Retėjančius diachroninius tyrimus Švedijoje pastebi ir O. Löfgrenas, pabrėždamas, kad istorinė perspektyva vis dar aktuali dabarties problematizavimui (Löfgren 2008: 129). Istorinė perspektyva išlaikoma ir Lietuvos miestų etnografiniuose tyrimuose, kurie pradėti ne ką vėliau negu antropologų. Etnologinius miesto tyrimus Lietuvoje galima sieti su I. R. Merkienės 1966 m. apginta daktaro disertacija „Grigiškių bandomojo popieriaus kombinato darbininkų buitis ir kultūra 1925–1965“, kur analizuojama šio Vilniaus priemiesčio gamyklos darbuotojų kilmė, šeima, maistas, gyvenamieji namai, butų interjeras, drabužiai (Šaknys 2007:11). Pirmieji Vilniaus miesto šeimos etnografiniai tyrimai publikuoti Maskvos mokslininkų straipsniuose. 1965 m. , remiantis 1945–1964 m. Vilniaus, Rygos ir Talino archyvų medžiaga bei septinto dešimtmečio anketavimo duomenimis, buvo publikuotas O. Ganckajos ir L. Terentjevos straipsnis, skirtas etninių procesų raiškai šeimoje. Vėliau panašaus pobūdžio straipsnių pasirodė ir daugiau, o 1987 m. pasirodė visų SSSR respublikų tautiškai mišrioms šeimoms skirta monografija (plačiau: Kalnius 2008: 50-51, 54). Dviejų Šiaurės rytų Lietuvos miestų (Biržai, Rokiškis) ir miestelių (Juodupė, Panemunėlis(1 žr. p. gale)) įmonių darbininkų gyvenamosios patalpos, drabužiai ir maistas nagrinėti ir Antano Daniliausko monografijoje „Šiaurės rytų Lietuvos pramonės darbininkų materialinė kultūra“ (Daniliauskas 1970). Lygiai pagal tą schemą 1978 m. publikuotas ir stambesniems miestams (Vilnius, Kaunas, Marijampolė, lyginant su Elektrėnais ir Juodupe) skirtas tyrimas „Lietuvos miesto gyventojų materialinė kultūra XX a. (Etnografinė apybraiža)“. 1983 m. A. Daniliauskas ir Petras Kalnius publikavo Vilniaus, Kauno (P. Kalnius ir Elektrėnų) šeimos problemoms skirtą monografiją „Lietuvos TSR pramonės darbininkų kultūros ir šeimos etnografinės problemos“ (Daniliauskas, Kalnius 1983). A. Daniliauskas apžvelgė kultūros vertybių (žiniasklaidos priemonės, literatūra, muzika, dailė, kinas, muziejai, turizmas) vartojimo problemas, tai pat ir XX a. 3-8 dešimtmečių vestuves, P. Kalnius analizavo to meto darbininkų šeimą, išskirtinį dėmesį teikdamas etninių problemų raiškai. Tačiau tam tikras dėmesys teiktas ir šeimoje atliekamų darbų pasiskirstymui pagal lytį,  šeimos suaugusiųjų narių ir tėvų bei mokyklinio amžiaus vaikų bendravimui laisvalaikiu (Kalnius 1983: 106-110). P. Kalniaus studijos tęsinys - 1988 m. pasirodžiusi knyga apie Lietuvos didžiųjų miestų inteligentų šeimą ir jos laisvalaikį (Kalnius 1988), o miesto šeimos tyrimus apvainikavo 2005 m. publikuota studija (Kalnius 2005: 168-219, antras leidimas – Kalnius 2008a: 190-240). Apibendrindamas miesto šeimos tyrinėjimus, P. Kalnius pastebėjo, kad iki 1990-ųjų juose pasigendama istoriosofiškumo bei reiškinių analizės etniniu požiūriu. Tai atsitiko todėl, kad etnografijos mokslas buvo itin budriai stebimas ieškant tyrinėtojų darbuose „objektyvizmo“ ir „vieningosios srovės“ apraiškų. Kita vertus, tyrinėtojai stengėsi sąžiningai operuoti turima medžiaga, todėl retai kada nusikalsta istorizmo ar logiškumo principams (Kalnius 2008:56). Taigi tyrimai vykdyti pagal tą pačią metodiką kaime, miestelyje ir mieste. Išryškėja dvi miesto etnologų temos: 1. šeima, jos kultūriniai poreikiai ir etniškumas bei 2. svarbiausius gyvybinius poreikius užtikrinančios sferos – maistas, būstas ir apranga.Tai tarsi, Victor de Muncko žodžiais, probleminės ir holistinės etnografijos kryptys, tarp kurių griežtos takoskyros nėra (Munck 2008: 30). Pirmajai krypčiai priskirtume ir apie 1980 m. parašytą etnologės Marijos Znamierowskos-Prüfferowos knygą (Znamierowska-Prüfferowa 1997, 2009). Ji aprašo Vilniaus miestiečių kalendorines, gyvenimo ciklo šventes, kasdienį gyvenimą. Remiantis šia knyga galima teigti, kad bent jau dalis pateiktos medžiagos tikslinio stebėjimo dalyvaujant rezultatas. Todėl ją priskirtume prie mokslinių. Vilniečių šventės aprašomos konfesiniu principu (tiesa, pažymima, kad „lietuvių katalikų apeiginiai metai buvo panašūs kaip mūsų, tačiau nuspalvinti kitos kalbos tradicijos, kitų įtakų“) (Znamierowska-Prüfferowa 2009: 212). Sprendžiant iš autorės aprašų, galima spėti, kad bent jau Romos katalikų (iš dalies ir stačiatikių) papročiai ir tikėjimai labai mažai skyrėsi nuo gyvavusių Dzūkijos kaime. Nepriklausomos Lietuvos atstatymo laikotarpiu papročių tyrinėjimai pagyvėjo 1993 m. J. Kudirka publikavo knygą apie Vilniuje ir aplinkiniuose kaimuose gyvavusį reiškinį Vilniaus verbas (Kudirka 1993), tačiau vėliau Vilniaus miesto papročiams skirti tik paskiri papročiams skirti straipsniai (Paukštytė – Šaknienė 2003: 112–125, 2004: 108–126; Šidiškienė 2008: 28–37). Pirmajame lauko tyrimų ir archyvinių duomenų analize paremtame XX a. antrosios pusės krikštynų tyrime teigiama, kad aiškios takoskyros tarp miesto ir kaimo kultūrų nefiksuota (Paukštytė – Šaknienė 2003: 124). Panašią situaciją parodė kiek vėliau atlikti vilniečių vestuvių tyrimai, leidžiantys pasakyti, kad pastaruoju metu gyvuoja unifikuota bendroji  lietuviškoji kultūra, turinti dzūkiškų ir aukštaitiškų elementų, su besiformuojančia krikščioniškai angažuota lenkų ir rusų tapatybe (Šidiškienė 2008: 36). Analizuota ir kitų miestų kultūra. Kauno miesto praeities ir dabarties kultūrai nemažai dėmesio skirta Rasos Račiūnaitės – Paužuolienės darbuose (Paužuolienė 2011:304–305). Taip pat nemažai dėmesio skirta subkultūrinių grupių analizei, kurios iš esmės sietinos su miesto kultūra (Ramanauskaitė – Kiškina 2011: 365–370). Didmiesčių (Vilnius, Kaunas, Klaipėda) ir mažesnių miestų, miestelių bei kaimų folkloro ansamblių veikla lyginama A. Zabielienės knygoje (Zabielienė 2010). Tačiau nepaisant šių tyrimų, stambių miestų kasdienis ir šventinis gyvenimas, jo raiška laiko perspektyvoje etnologiniu aspektu yra dar menkai ištyrinėtas. Šią spragą numatome užpildyti šiame projekte, nedeklaruodami tyrimų „miesto etnologijos“ vardu, o paprasčiausiai atlikdami tyrimus mieste, teikdami pirmenybę šeimos, bendradarbių ir draugų konstruojamų socialinių ryšių ir jų kultūrinės išraiškos analizei.

 

Metodologija Tyrime remiamasi etnologijos metodologija, paremta pusiau struktūruoto interviu, anketavimo ir stebėjimo metodais sukauptų etnografinių lauko tyrimų duomenų ir archyvinių, internetinių bei publikuotų etnografinių šaltinių analize. Istorinės perspektyvos taikymu tikimasi sustiprinti dabartinių reiškinių analitines galimybes (plg. Nic Craith 2008: 27). Tyrimas vietovėje, kurioje gyvename, sudarys išskirtines galimybes stebėti bet kuriuo metų laiku viešoje erdvėje vykstančias šventes, renginius, viešai leidžiamą laisvalaikį (tyrimai kitose vietovėse  apriboja galimybes fiksuoti nedarbo dienomis vykstančias šventes), kita vertus, laisvai pasirinkti interviu tinkamiausią laiką. Tyrimo temos įgalina interviu pasirinkti vyresnius negu 25 metų (tikėtinai baigusius mokslus ir pradėjusius darbinę karjerą), santuokos arba partnerystės ryšiais susietus (arba buvusius) žmones, gyvenančius Vilniaus mieste. Žmogaus tautybė, tikyba, lytis, socialinė padėtis, gyvenamoji vieta (Vilniaus rajonas) pasirenkant respondentą nevaidins reikšmės. Laukiami rezultatai Etnologai numato vykdyti XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios miesto socialinių sąveikų tyrimą keldami tikslą atsakyti į klausimą, kaip bendro laisvalaikio, švenčių ir ritualų dėka palaikomos socialinės sąveikos Lietuvos miestiečių šeimoje, bendradarbių ir draugų bendrijose ir kokia kultūrinė šio proceso raiška laiko perspektyvoje. Programos dalyviai ir pagrindinės jų darbo kryptys Rasa Paukštytė – Šaknienė analizuos šeimos, Irma Šidiškienė – bendradarbių, Žilvytis Šaknys – draugų bendrijų laisvalaikį, šventes ir ritualus. Neabejotinai tyrimų temos persipins. Dėl šios priežasties galimi bendri projekto vykdytojų straipsniai ir, be jokių abejonių, monografija. Pasirinkta tema labai plati. Ji atvira kitoms šiame projekte trijų projekto vykdytojų neaprėpiamoms temoms. Atskiru, autonomišku LMT finansuojamu projektu bus vykdomi vilniečių šeimoje švenčiamų kalendorinių švenčių; galimi ir darbo pasidalinimo, šeimos ekonomikos, religingumo ir religinio auklėjimo tyrimai. Švenčių ir laisvalaikio tyrimus praplėstų apeiginės etnokulinarijos, taip pat tautodailės, etnomuzikavimo, etnochoreografijos ir kitų meninės ir sportinės laisvalaikio raiškos formų tyrimas mieste. Programos temų projektai Rasa Paukštytė – Šaknienė. Miestiečių šeima: kasdienybė, šventės ir ritualai. Tyrimo aktualumas: Pastaruoju metu Lietuvoje aktyviai diskutuojama dėl šeimos ir santuokos sąsajų bei partnerystės įteisinimo. Šeimos klausimas kaip niekad aktualus. Reinhard Sieder XX a. antrajai pusei skirtą šeimos socialinės istorijos skyrių įvardino žodžiais „aukso amžius ir krizė“. Vakarų šalyse tai ekonominio pakilimo, moterų profesinės karjeros, kita vertus, silpstančių ryšių tarp kartų, gimstamumo mažėjimo, skyrybų skaičiaus augimo ir alternatyvų santuokai ir tradicinei šeimai paieškų metas (Sieder 1997: 443-284). XXI a. pradžią galima pavadinti tik šeimos krizės laikotarpiu. Spartėjantys kultūriniai pokyčiai, kasdien kintančios technologijos ir iššūkiai sunkiai suderinami su atsakomybės, pastovumo ir įsipareigojimų reikalaujančia šeima. Pasak T. H. Erikseno, ribos tarp darbo ir laisvalaikio išsitrina, žmogus tampa užsiėmęs, nelieka laiko šeimai, kyla kultūros transmisijos problemos, o tėvų išmintis nebūtinai suvokiama kaip aktuali (Eriksen 2004). Į šiuos procesus pažvelgsiu nagrinėdama, kaip šeimos narius jungia kasdienybė ir šventės, kokios palaikomos ir kuriamos tradicijos, formuojami ritualai. Taip pat aktualu pažvelgti į šeimų palaikomus ryšius su draugų, bendradarbių, kaimynų šeimomis, taip pat ir giminaičiais. Svarbus klausimas ir kaip bendraujama su emigracijoje gyvenančiais artimaisiais. Manau, tyrimas leis sukaupti ne tik žinių apie trijų kartų miestiečio šeimą, bet ir visuomenę ir palyginti santuokos ir partnerystės ryšiais susietų žmonių kultūrą. Tyrimo tikslas: Atskleisti, kaip formuojamos ir palaikomos šeimos narių socialinės ir kultūrinės sąveikos mieste XX a. II pusėje – XXI a. pradžioje. Uždaviniai: Atskleisti, kaip suvokiama šeima, Išsiaiškinti, kaip suprantamas šeimos laisvalaikis, Išanalizuoti šeimos narių bendrai praleidžiamą laisvalaikį po darbo, savaitgaliais ir atostogų metu, Išnagrinėti šeimos bendrai praleidžiamą laisvalaikį šeimos švenčių (gimtadieniai, vardadieniai) metu, Išanalizuoti šeimos narių dalyvavimą giminaičių susiėjimuose (sukaktys, vestuvės, laidotuvės), Išsiaiškinti, kokios šeimos tradicijos ir ritualai funkcionuoja mieste, Atskleisti per laisvalaikį pasireiškiančius šeimų ryšius ir bendravimą su artimaisiais.

 

Šidiškienė Irma. Bendradarbių laisvalaikis. Miestiečių bendrijos kultūrinė raiška. Tyrimo aktualumas: Bendradarbių bendrijos yra viena iš judriausių dinamiškiausių bendrijų, kuriose individas socializuojasi  ir kultūriškai sąveikauja tiek organizacijos viduje, tiek už jos ribų. Kiekybinis tyrimo būdas negali atskleisti bendradarbių bendrijos besikeičiančio konteksto, socialinės ir kultūrinės sąveikos formų laiko perspektyvoje. Tai galima atskleisti kokybiniu – etnografiniu lauko tyrimu, kartu parodant bendradarbių tapatumo diskursą ir raišką. Bendri metiniai renginiai, švenčių šventimas suartina kartu dirbančius ir bendro tikslo siekiančius žmones, pagerina darbinę atmosferą, skatina darbuotojų lojalumą. Tyrime bus siekiama išsiaiškinti, kaip bendradarbiai palaiko, kuria profesinį tapatumą, kaip tokiose bendrijose kuriami nauji papročiai, tradicijos. Manyčiau, kad etnografiniu lauko tyrimu galima atskleisti, kaip miesto įstaigų darbuotojų švenčiamos įvairios šventės, kartu leidžiamas laisvalaikis sąlygoja, padeda kurti, palaikyti bendrijos narių tarpusavio santykius, kaip miesto administracija panaudoja darbo kolektyvus miesto šventėms ir kita. Per socialinę sąveiką žmonių sukurti kultūros produktai (bendradarbių aplinkoje) susiduria su platesne socialine ir kultūrine aplinka, per šią abipusę sąveiką kuriama lokali, pvz. , miesto kultūra. Kita vertus, svarbi ir diachroninė šios bendrijos tyrimo raiška. Kaip pastebėjo C. Bell, „sąmoningai išrandant ritualą“ ypač daug nuveikta Sovietų Sąjungoje suformuojant ištisą socialistinių ritualų sistemą, kurioje nemažas dėmesys buvo skirtas darbo ritualams (Bell 1997: 225-229). Antai Kauno mieste, be profesinės dienos buvo numatoma švęsti: Įžymių žmonių, kurių vardu pavadinta įmonė, įstaiga, organizacija, paminėjimai, Kolektyvų jubiliejai, Kolektyvo narių jubiliejai, Pergalių soclenktyniavime pažymėjimai, Draugystės susitikimai, Naujų kolektyvo narių priėmimo dienos, Palydos į kariuomenę, pensiją, Brandos šventė, Mokslo metų pradžios ir pabaigos šventės, Iškilmės, skirtos komunistinio darbo vardų suteikimui, darbo pirmūnų, novatorių popietės, sąskrydžiai, Jaunavedžių, jaunųjų tėvų, motinų, auksinių ir sidabrinių vestuvių proga sveikinimai, Mirusiųjų kolektyvo narių laidojimas (Pečiūra 1974: 85-86). Bendradarbių bendrijų socialinės sąveikos per šventes ir laisvalaikiu tyrimas yra aktualus ne tik etnologijos, bet ir istorijos mokslui ir susilauks išskirtinio dėmesio suvokiant bendradarbių bendrijų vaidmenį XX a. II pusėje iki šių dienų. Tyrimo tikslas: Atskleisti, kaip per socialines sąveikas bendradarbių bendrijos išreiškia miestiečių kultūrą dichroninėje perspektyvoje (XX a. II pusė – XXI a. pradžia). Uždaviniai: Išnagrinėti bendradarbių iniciacinius ritualus, Atskleisti, ar ir kaip konstruojamas bendras bendradarbių laisvalaikis po darbo, savaitgaliais, gal ir per atostogas, Išanalizuoti, kaip švenčiamos kai kurios profesinės šventės (pvz. , Mokytojo diena), Išnagrinėti, kaip pažymimos šeimos šventės tarp bendradarbių, Atskleisti, kaip bendradarbiai pažymi kalendorines ir valstybines šventes, Panagrinėti, kaip bendradarbiai atsisveikina su bendradarbiu (išleistuvės, laidotuvės), Išsiaiškinti, kaip bendradarbiai vertina buvimą savo profesijos (įstaigos) atstovu, Nustatyti, kokios ir kaip bendradarbių tradicijos ir ritualai funkcionuoja mieste.

 

Žilvytis Šaknys. Draugų bendrijos. Jų konstravimo ir palaikymo formos mieste. Tyrimo aktualumas: Vakarų visuomenėje draugystė nėra susijusi su giminystės sistema ar kitais formaliais socialiniais santykiais, bet yra pačių individų polinkių ir pasirinkimų, altruistinio ir vienas kitą palaikančio elgesio rezultatas (Seymour – Smith 1986: 125). Tačiau etnologiniu požiūriu ši tema dar nėra plačiau išplėtota (stambesnis antropologų darbas publikuotas tik prieš dešimtmetį: Bell, Coleman 1999). Lietuvoje plačiau nagrinėtos tik kaimų ir mažų miestelių jaunimo bendraamžių bendrijos, kurių narius dažniausiai jungė draugystės ryšiai. Latvijoje ir Lenkijoje nagrinėti XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje šių valstybių lietuvių palaikomi draugystės saitai, siekiant nustatyti jaunimo etninį ir kultūrinį tapatumą. Tačiau mažai žinoma, kaip draugystės ryšiai palaikomi sukūrus šeimą. Visiškai etnologiniu aspektu nenagrinėtos suaugusiųjų, sukūrusių šeimą moterų ir ypač vyrų, draugų bendrijos šiuolaikiniame mieste. Kaip konstruojamas suaugusiojo žmogaus artimiausių draugų ratas ir kokia šio ryšio raiška? Kokios jo sąsajos su šeima, bendradarbių bendrijomis? Ar egzistuoja draugų grupavimasis pagal tautybę, išsilavinimą, socialinę padėtį ir lytį? Kokiomis progomis jie susieina ir kaip bendrauja? Kaip keičia draugystės sampratą modernios komunikacijos priemonės, besiburiančios interneto bendruomenės? Į šiuos klausimus sieksiu atsakyti atlikęs XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios situacijos tyrimus. Tyrimo tikslas: Atskleisti, kaip formuojamos ir palaikomos socialinės sąveikos tarp draugų ir jų kultūrinę raišką mieste XX a. 2 pusėje – XXI a. pradžioje. Uždaviniai: Atskleisti draugystės sampratą ir jos kaitą laiko perspektyvoje, Išanalizuoti draugų pasirinkimo kriterijus (amžius, tautybė, profesija, pomėgiai ir kt.) Atskleisti, ar ir kaip konstruojamas bendras draugų laisvalaikis po darbo, savaitgaliais, gal ir per atostogas, Išanalizuoti draugų sambūrius per kalendorines ir valstybines šventes (N. Metai, Kalėdos, Užgavėnės, Joninės, Vasario 16-oji ir kt.), Išnagrinėti, kaip draugų tarpe pažymimos šeimos šventės (vardadienis, gimtadienis, gimtuvės, krikštynos ir kt.), Panagrinėti, kaip bičiuliai atsisveikina su draugu (išleistuvės, laidotuvės), Išsiaiškinti, kokios draugų tradicijos ir ritualai funkcionuoja mieste. Atsiskaitymo už programą būdai ir formos Už programos vykdymą numatome atsiskaityti straipsniais, pranešimais mokslinėse konferencijose. Ketvirtųjų programos vykdymo metų pabaigoje jos vykdytojai numato surengti mokslinę konferenciją „Miesto kultūra etnologinių tyrimų šviesoje“. Penktųjų metų pabaigoje – įteikti 10 a.l. apimties monografiją. Kasmet projekto vykdytojai įteiks ne mažiau kaip po vieną mokslinį straipsnį, publikuos recenzijas, atliks kitus darbus. Programos vykdytojų atliktų darbų apimtis atitiks Lietuvos istorijos instituto patvirtintus mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų pareigybinius kvalifikacinius reikalavimus. Programos tematika taip pat numatoma skaityti viešas paskaitas, publikuoti mokslo populiarinimo straipsnius, prireikus teikti konsultacijas mokslo ir kultūros darbuotojams, atlikti ekspertinius darbus. Sukaupta etnografinė medžiaga bus saugoma Lietuvos istorijos instituto rankraštyne. Programos finansavimo šaltiniai Lauko tyrimai mieste iki minimumo sumažins tyrimams reikalingas išlaidas (transporto, nakvynės ir t.t.). Siekdami praplėsti programos vykdytojų gretas, vykdomų temų ratą, ieškodami galimybių nuvykti į tarptautines konferencijas, stažuotes, numatome galimybę teikti papildomus projektus LR kultūros ministerijai, Lietuvos mokslo tarybai ir kitoms institucijoms. Atliekant anketavimą sieksime pasiremti studentų (kartu atliekant etnografinę praktiką Lietuvos istorijos institute), LII ir LJTS jaunojo etnografo mokyklos moksleivių (kartu vykdant mokyklos programą) parama.

 

Literatūra Bell Catherine. 1997. Ritual. Perspectives and Dimensions. New York, Oxford: Oxford University Press. Bell Sandra, Coleman Simon. 1999. The Anthropology of Friendship. Oxford: Berg Publishers. Bitušiková Alexandra. 2010. Trends in Urban Research and their Reflection in Slovak Ethnology/Anthropology, Urban people 12: 273-290. Cohen Anthony Paul. 1993. Masquerade Politics: Explanation in the Structure of Urban Cultural Movements. Oxford: Berg Publishers. Čiubrinskas Vytis. 2007. Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Daniliauskas Antanas, Kalnius Petras. 1983. Lietuvos TSR pramonės darbininkų kultūros ir šeimos etnografinės problemos. Vilnius: Mokslas. Daniliauskas Antanas. 1970. Šiaurės Rytų Lietuvos pramonės darbininkų materialinė kultūra. Vilnius: Mintis. Daniliauskas Antanas. 1978. Lietuvos miesto gyventojų materialinė kultūra XX a. (Etnografinė apybraiža). Vilnius: Mokslas. Eriksen Thomas Hylland. 2001. Øyeblikkets tyranni. Rask og langsom tid i informasjonsalderen. Oslo: H. Aschehoug & Co. (W. Nygaard) // Eriksen Thomas Hylland. 2004. Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje. Vilnius: „Tyto alba“ [iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė]. – 199 (1) p. Young Michael, Willmot Peter. 1957. Family and Kinship in East London. London. Routledge and Kegan Paul. Kalnius Petras. 1995. Miesto šeimos etnodemografiniai bruožai ir vidaus organizacija XIX-XX a.  Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai:168-219. Vilnius: Mintis. Kalnius Petras. 2008. Miesto šeimos šaltiniai ir tyrinėjimai 41-56, A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė – Šaknienė, Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis. Kalnius Petras. 2008a. Miesto šeimos etnodemografiniai bruožai ir vidaus organizacija XIX-XX a. 190-240, A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė – Šaknienė, Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis. Kertzner David I. Ritual, Politics, Power. New Haven: Yale University Press. Kudirka Juozas.1993. Vilniaus verbos. Vilnius. Kuznecovienė Jolanta. 2008. Šventes švenčiantis lietuvis: bendruomeniškumo diapazonas: 75-88, V. Čiubrinkas, J. Kuznecovienė (sud), Lietuviškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Levinson David, Ember Melvin. 1996. Encyclopedia of Cultural Anthropology. Henry Holt and Company. New York. Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija. Vilnius: LII leidykla Löfgren Orvar. 2001. Past and Present in European Ethnology: a Swedish Perspective, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2001, Nr. 1 (10): 85-98. Löfgren Orvar. 2008. When is Small Beautifull? The Transformations of Sweedish Ethnology.119-132, M. N. Craith, U. Kockel, Johler R. (eds). Everyday Culture in Europe. (Progress in European Ehnology). Hampshire, Burlington: Ashgate. Munck de Victor C. 2008. Kultūros tyrimai: patirtis ir apibendrinimai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Nic Craith Máiréad. 2008. From National to Transnational A Discipline en route to Europe, M. N. Craith, U. Kockel, Johler R. (eds). Everyday Culture in Europe. Hampshire (Progress in European Ehnology). Burlington: Ashgate. Paukštytė – Šaknienė Rasa. 2003. Liaudies kultūra mieste. Vilniečių krikštynos: Lituanistica. 2 (54): 112-125. Paukštytė – Šaknienė Rasa. 2004. Lietuvių ir lenkų kultūra XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje: Vilniečių krikštynos, Rocznik Stowarzyszenia Naukowców Polaków Litwy. Rok 2004 3:108–126. Paukštytė – Šaknienė Rasa. 2007. Vaiko gimties socialinio įteisinimo papročiai: 17-64, Paukštytė – Šaknienė Rasa, Savoniakaitė Vida, Šaknys Žilvytis, Šidiškienė Irma. Lietuvos kultūra. Aukštaitijos papročiai. Vilnius: LII leidykla. Paukštytė – Šaknienė Rasa. 2009. Vaiko gimties socialinio įteisinimo papročiai: 17-62, Paukštytė – Šaknienė Rasa, Savoniakaitė Vida, Šaknys Žilvytis, Šidiškienė Irma. Lietuvos kultūra. Dzūkijos ir Suvalkijos papročiai. Vilnius: LII leidykla. Paukštytė Rasa1999. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Diemedis. Pečiūra Petras. 1974. Tradicijos vakar ir šiandien (Religinių tradicijų pakeitimas naujomis šventėmis ir apeigomis). Vilnius: Mintis. Petrušauskaitė Vita. 2011. Antropologija mieste ar miesto antropologija? Tyrimo lauko mieste konstravimas. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 7 (16): 159-178. Račiūnaitė Paužuolienė Rasa. 2011. Miesto antropologija 300-307, V. Savoniakaitė (sud.) V. Savoniakaitė (sud.) Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija. Vilnius: LII leidykla. Ramanauskaitė – Kiškina Egidija. 2011. Subkultūra 365-370, V. Savoniakaitė (sud.) Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija. Vilnius: LII leidykla. Rao Ursula. 2008. Ritual in Society 143-160, Jens Kreinath, Jan Snock, Maichael Stausberg (eds.), Theorizing Rituals. Clasical Topic. Theoretical Approaches, Analytical Concepts. Leiden, Boston: Brill. Redfield Robert. 1956. Peasant Society and Culture: An Anthropological Approach to Civilization. Chicago: University of Chicago Press. Seymour-Smith Charlotte. 1987. Macmillan Dictionary of Anthropology. London and Basingstoke: Macmillan press LTD. Sieder Reinhard. 1996. Socialgeschichte der Familie. Suhrkampf Verlag Frankfurt am Main. // Zider Reinchard. 1997. Social’naja istorija siem’ji v Zapadnoi i Central’noj Evropie (koniec XVIII – XX vv.). Moskva: Gumanitarnyj izdatelskij centr VLADOS. Šaknys Žilvytis Bernardas. 1996. Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. antrojoje pusėje. Vilnius: Pradai. Šaknys Žilvytis Bernardas. 2001. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje-XX a. pirmoje pusėje. Jaunimo vakarėliai. Vilnius: Diemedis. Šaknys Žilvytis. 2007. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai 65-116, Paukštytė – Šaknienė Rasa, Savoniakaitė Vida, Šaknys Žilvytis, Šidiškienė Irma. Lietuvos kultūra. Aukštaitijos papročiai. Vilnius: LII leidykla. Šaknys Žilvytis. 2007a. Profesorė Irena Regina Merkienė: mokslininkė ir mokytoja, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 7 (16): 7-17. Šaknys Žilvytis. 2009. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai: 63-110, Paukštytė – Šaknienė Rasa, Savoniakaitė Vida, Šaknys Žilvytis, Šidiškienė Irma. Lietuvos kultūra. Dzūkijos ir Suvalkijos papročiai. Vilnius: LII leidykla. Šidiškienė Irma. 2003. Simboliniai veiksmai lietuvių XIX a. II pusės – XX a. I pusės vestuvių apeigose. Kartografinis tyrimas, Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 3 (12): 31–58. Šidiškienė Irma. 2007. Kultūrinio tapatumo gairės. Simboliniai veiksmai vestuvėse: 117-168, Paukštytė – Šaknienė Rasa, Savoniakaitė Vida, Šaknys Žilvytis, Šidiškienė Irma. Lietuvos kultūra. Aukštaitijos papročiai. Vilnius: LII leidykla. Šidiškienė Irma. 2008. Miesto liaudiškosios kultūros kūrimas: vilniečių vestuvės, Liaudies kultūra 4: 28–37. Šidiškienė Irma. 2009. Kultūrinio tapatumo gairės. Simboliniai veiksmai vestuvėse: 111-1152, Paukštytė – Šaknienė Rasa, Savoniakaitė Vida, Šaknys Žilvytis, Šidiškienė Irma. Lietuvos kultūra. Aukštaitijos papročiai. Vilnius: LII leidykla. Van Ginkel Rob. 2007. Celebrating Localism: The Festive Articulation of Texel‘s Identity 37-57. Peter Jan Margry and Herman Roodenburg (eds.) Reframing Dutch Culture. Between Otherness and Authenticity. Wiltshire: Ashgate. Znamierowska-Prüfferowa Maria. 1997/2009. Wilno, miasto sercu najbliższe/Vilnius, miestas arčiausia širdies. Białystok: Towarzystwo Literackie im. Adama Mickiewicza/ Vilnius: Alma littera. 2012 m. kovo 9 d. Ž. Šaknys

 

Išnašos

1 Autorius juos vadina kaimiškosiomis vietovėmis.