Pradžia
lt

Lietuvos istorijos instituto  

Etnologijos skyriaus

programa

TAPATYBĖ ERDVĖJE IR LAIKE:  

LOKALIOS BENDRUOMENĖS  

(2007-2011) 

Mokslinės veiklos kryptis – Etnologija: kultūrinis, socialinis ir teritorinis tapatumas 

Programos vadovė – dr. Vida Savoniakaitė

Tyrimo objektas

    Tirsime kintančią lokalių bendruomenių tapatybę, įtakojamą istorinio kultūros paveldo, informacijos, migracijos, valstybės politikos, tarpusavio santykių, besiveržiančių technologijų, kapitalo, žinių ir XXI a. vartotojiškos visuomenės vertybių. Programos „Kultūrinių ir socialinių procesų dinamika: etnografinis ir etnologinis tyrimas“ iškėlė naujų, aktualių su tapatybe susijusių tyrimų klausimų. Naujai atsiveria besikeičianti lokalių bendruomenių tapatumo, etnokultūrinės, regioninės savimonės samprata, kasdienės kultūros savitumas, regionizmo, regionų kaita ir plėtra Europos Sąjungoje. Neištyrinėta, kaip šiuolaikinės Lietuvos lokalios bendruomenės ir individai save identifikuoja, kas formuoja ir keičia jų modernią kultūrą ir tapatybės diskursus. Neatskleista, kaip paribio bendruomenės kuria įvairias savo tapatybės išsaugojimo strategijas ir akcentuoja etnines vertybes.

    Toliau aiškinsimės, kiek Lietuvoje užgimstantį regionizmą stimuliuoja iš vienos pusės netolygi regionų socialinė raida, šalies centro biurokratizmas, užslėptas nepasitenkinimas dėl tapatumų įvairovės ignoravimo, o iš kitos pusės – regioninėse bendruomenėse atsirandantis „neoromantizmas“ noras turėti „savąjį etniškumą“ ir spekuliacijos regioninių bendruomenių kultūriniu savitumu.

    Tyrimu sieksime atsakyti į klausimus, kaip kintančiame kaime ir mieste perduodama tradicinė kultūra, kaip šiuose procesuose individai ir įvairios institucijos įtakoja vienas kitą. Iškilo naujų klausimų apie lietuvių liaudies tradicijos vietą šiuolaikinėje kultūroje: koks santykis tarp liaudiškojo ir profesionalaus požiūrio, kokie veiksniai lemia vienokios ar kitokios tradicijos pasirinkimą ir kaip šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje perkuriama ir vertinama etninė ar tradicinė kultūra?  

Tyrimo problema

    Neištirtos šiuolaikinės lokalių bendruomenių tapatybės studijos etnologams ir antropologams darosi problematiškos dėl to, kad žmogaus tapatybės mes negalime apibrėžti vienareikšmiškai (Regina Merkienė 1998, Vacys Milius 1991, Cliford Geertz 1973, Orvar Löfgren 2003, Arjun Appadurai 2004). Sėsliai gyvenantys žmonės turi glaudesnių ryšių su geografiniu tašku, o šiuolaikiškiausios ekonomikos centruose žmonių kultūros reiškiniai daugeliu požiūriu yra atitolę nuo konkrečios vietos kultūros paveldo. Etnografų aprašytos, kultūriškai apibrėžtos vietos problema jau ne vieną dešimtmetį yra siejama su erdvės problemomis. Teigiama, kad iš dalies vieta yra daugiau negu lokalumas, kitaip tariant ji yra tarsi pakopa vyksmui (pavyzdžiui, socioekonominiam veiksmui: prekybos tinklams ir pan.). Atsiranda nauji teoriniai diskursai kaip vietos jausmas, lokalumas tarkim bažnyčios veiksmams apibrėžti, vieta suvokiama kaip kultūriškai ir socialiai praktikoje sukonstruotas reiškinys (Margaret C. Rodman 2003). Regioninės tapatybės tyrimai iš esmės turi daug sąlyčio taškų su vietos tapatybės tyrimais erdvėje ir laike.

    „Bendruomenės“ yra suvokiamos plačiąja šio žodžio prasme: jos yra „mažos“ arba „įsivaizduojamos“ (Benedict Anderson 1999). Bendruomenes galima tirti pagal panašumus ar pagal jas išskiriančias asmenybes, turinčias politinių ir ekonominių galių; ar pagal asmenybes, kurių tapatybės yra ryškiausios. Dažnai bendruomenės skirtingai yra jos narių įsivaizduojamos. Dauguma bendruomenių yra formuojamos besikeičiančių įvykių tąsoje (Stephen Gudeman 2001), bet iš tikrųjų jos apibrėžia visą gyvenimą, nes individai paprastai priklauso daugeliui skirtingų bendruomenių, kurios suteikia skirtingas tapatybes.

    Šių tapatybių pažinimas, etnologo, antropologo akimis, yra neįmanomas be etnografinių lauko tyrimų (Frederic Barth 1969, Cliford Geertz 1973, Anthony Cohen 1982).

    Tikslas – atskleisti, kokia besikeičianti individų ir lokalių bendruomenių socialinė bei kultūrinė tapatybė atskirose Lietuvos vietose ir regionuose, kokie yra XXI a. tapatybės diskursai. Pagrindiniai tyrimų klausimai ir uždaviniai:

  1. tyrinėti, kas atskleidžia ir įtakoja etninę, regioninę, tautinę žmonių tapatybę (Vida Savoniakaitė, Vytautas Tumėnas, Aušra Zabielienė),

  2. tyrinėti, koks santykis tarp paribio bendruomenių etninės ir nacionalinės ar kt. tapatybės (Darius Daukšas, Petras Kalnius),

  3. tyrinėti, kokia yra regioninė savimonė ir regionizmo plėtotė (D. Daukšas, P. Kalnius, V. Savoniakaitė, V. Tumėnas, A. Zabielienė),

  4. tyrinėti socialinę ir kultūrinę sąveiką tarp individo ir bendruomenės Lietuvoje (Auksuolė Čepaitienė),

  5. tyrinėti individų kultūros kitimą, įtakojamą valstybės ir kitų institucijų politikos (Veronika Gribauskaitė, V. Savoniakaitė),

  6. įvertinti kultūrinių ir socialinių procesų dinamikos regioninius, vietinius savitumus ir bendrumus (V. Tumėnas, A. Zabielienė).

Problemos istoriografija

    1990-aisias humanitariniuose bei socialiniuose moksluose ir vėl plačiai susidomėta kintančios tapatybės problemomis, susijusioms su erdve, vieta ir regionu. Gyvenimas bendruomenėje suteikia tapatybę, kurią kontroliuoja socialinė, ideologinė ar erdvinė sritys. Dažniausiai yra tyrinėjama apibrėžta teritorija, taip pat pažvelgiama ir į „namus“ bei jų ribų peržengimus, kurie dialektiškai siejasi su „bendruomene“ ir „rinka“. Problemos istoriografija rodo, kaip kinta tapatybę įtakojanti erdvė ir vieta laike bei tapatybės tyrimų diskursai.

    Erdvė yra kuriama individų orientacijomis, jų kalba ir požiūriu į supančią aplinką. Viena vertus, daug kultūros teorijos versijų yra paremtos lingvistiniais modeliais (Eduard Hall 2003:53). Kita vertus, regioną identifikuoja etninių bendruomenių materialinė kultūra (R. Merkienė, V. Milius). Ji glaudžiai siejasi su rinka, paklausa rinkoje ar nedideliame turguje, bei rinkos atnešamomis naujovėmis. Šventi daiktai, mitologija, tikėjimai, rašyti ir piešti ženklai išskiria vietas. Šiuo požiūriu, erdvė negali būti statiška, sienos negali būti fiksuotos, jos reliatyvios laike. Be to, erdvę turime vertinti ne tik kaip fizikinį, bet ir kaip „socialinį pasaulį“. Erdvė suvokiama per „socialinių ir personalinių patirčių faktų vertes“. Emile Durkheimas ir Marcel Mauss pirmieji į sociologinę teoriją įnešė „socialinės erdvės“ sampratą. Tai buvo H. Spencerio, L. H. Morgano idėjų intelektualaus diskurso tąsa. Jie suvokė lokalumą kaip principą, kuris padeda struktūralizuoti socialinius ryšius (Hilda Kuper 2003:247–248).

    Erdvės problema – tai „problema kultūriškai apibrėžtos vietovės apie kurią pasakoja etnografai“ (A. Appadurai 2003:212). Atpažinti vietoves yra taip pat sudėtinga kaip ir atpažinti vienbalsius ar daugiabalsius balsus. Kintant kultūrai laike, susidarydavo (Scott Lash and John Urry 1999) ir susidaro nauji kultūriniai regionai.

    Lietuvoje plačiai tyrinėti atskirų arealų, lokalių vietovių, etnografinių regionų, su senosios kultūros klodais besisiejantys materialūs reiškiniai ir papročiai (Regina Merkienė 1998, Žilvytis Šaknys 2001). Kiekvienam individui vieta turi unikalių bruožų, jis dalijasi su kitais individais savo suvokimu ir, tam tikra prasme, savitai apibrėžia vietoves. Šios yra susijusios su istorine individų patirtimi. Priklausomybė tarp žmonių ir vietų, kurią Anthony Giddens (1990:102) vadina „pasitikėjimo aplinka“, susaistyta giminystės ryšiais, vietinėmis bendruomenėmis, kosmologija ir tradicijomis, priklausančiomis nuo vietos.

    Lietuvoje analizuoti socialiniai šeimos papročių, ritualų istorija (Angelė Vyšniauskaitė, Petras Kalnius, Rasa Paukštytė 1995). Etninių mažumų tapatybės savitumai (Vytis Čiubrinskas 1998) buvo atskleidžiami akivaizdžiais kalbos skirtumais, kintančiomis technologijomis ir ideologijomis. Etninės kultūros iškėlimas ar deklaravimas daugeliu atveju atspindėjo žmonių daugumos nacionalistines idėjas (Čepaitienė 2001, Savoniakaitė 2003, 2006), tautiškumą.

    Kita vertus, šiandien tos pačios vietos yra kartu lokalios ir globalios. Pavyzdžiui, Lietuvoje išsiskiria žemaičių regionizmas, kaip etninio regiono gyventojų pagarba savo kalbai, kultūrai ir savitos nacionalistinės nuotaikos (Kalnius 2002). Lietuvos regionų tyrimai rodo globalizacijos pasekmes lokalioms bendruomenėms – atviros erdvės ribos plečiasi, kultūrinės tapatybės ribos (Savoniakaitė 2004, 2006) kinta dėl nacionalinės valstybės politikos ar naujos ekonomikos bei žinių srautų. Globalizacija veikia regioninius, nacionalinius ir tarpnacionalinius žmonių srautus ir keičia tapatybes (Manuell Castells 2000). Europos bendruomenės kūrimas yra transnacionalizmo pavyzdys (Akhil Gupta and James Ferguson 2004), kuriame slypi pagarba regionalizmui ir etniniam judėjimui. Kintanti vietos kultūra išlieka ne tik tapatybės ženklu, bet ir valstybės, bendruomenės ar atskirų individų įvairiapusiška vertybe naujos edukacijos, regionų integracijos, ekonomikos ir turizmo plėtros strategijose, kurią aktualu tirti ir pažinti.

Literatūra

Anderson Benedict. 1999. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. Vilnius: Baltos lankos.

Appadurai Arjun. 2003. Sovereignty without Territoriality, Low, M. Setha and Lawrence-Zúñiga, Denise (eds.). The Anthropology of Space and Place: Locating Culture, Oxford: Blackwell: 337–349.

Barth Frederic. 1969. Introduction, Barth F. (ed.), Ethnic Groups and Boundaries: The Social Organization of Culture Difference, Bergen-Oslo: Universitets Forlaget: 9–38

Castells Manuel. 2000. The Power of Identity, Oxford: Blackwell.

Cohen Anthony. 1982. Belonging: The Experience of Culture, Cohen, A. (ed.). Belonging: Identity and Social Organization in British Rural Cultures. Manchester: Manchester University Press.

Čepaitienė Auksuolė. 2001. Atgaivinant etninį tapatumą: individas, simbolis, vieta. Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 1(10):191–204.

Čiubrinskas Vytis. 1998. Lietuvos sentikių-rusų etnografija: tyrinėjimo patirtis, problemos ir perspektyvos, Čiubrinskas V. (sud.) Lietuvos Sentikiai. Duomenys ir tyrimai 1996–1997. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla: 92–100.

Geertz Cliford. 1973. Interpretation of Cultures. New York: Basic Books.

Giddens Anthony. 1990. The Consequences of Modernity. Combridge:Polity.

Gudeman Stephen. 2001. The Anthropology of Economy. Oxford: Blackwell.

Gupta Akhil and Ferguson James. 2004. Space, Identity , and the Politics of Difference, Inda H. Jonathan and Rosaldo Renato (eds.). The Anthropology of Globalization. Oxford:Blackwell:65–80.

Hall T. Eduard. 2003. Proxemics, Low, M. Setha and Lawrence-Zúñiga, Denise (eds.). The Anthropology of Space and Place: Locating Culture, Oxford: Blackwell: 51–73.

Kalnius Petras. 2002. „Kitokie” tarp „savų”: Lietuvos etnografinių grupių stereotipai. Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 2(11): 47–63.

Kuper Hilda. 2003. Low, M. Setha and Lawrence-Zúñiga, Denise (eds.). The Anthropology of Space and Place: Locating Culture, Oxford: Blackwell: 247–263.

Lash Scott and Urry John. 1999. Economies of Signs and Space. London: Sage.

Löfgren Orvar. 2003. The Sweetness of Home: Class, Culture and Family Life in Sweden, Low, M. Setha and Lawrence-Zúñiga Denise (eds.). The Anthropology of Space and Place: Locating Culture, Oxford: Blackwell: 142–159.

Merkienė Regina. 1998. Lietuvininkų pirštinės: kultūrų kryžkelėje. Etnologija 3. Vilnius: Žara.

Milius, Vacys, 1991, Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija (XIX a. antroji pusė–XX a. pirmoji pusė), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Rodman C. Margaret. 2003. Empovering Place: Multilocality and Multivocality, Low M. Setha and Lawrence-Zúñiga Denise (eds.). The Anthropology of Space and Place: Locating Culture: 204–223. Oxford: Blackwell.

Savoniakaitė Vida. 2003. Aukštaičiai: „ribų“ sampratos. Lituanistica, Nr. 3(55): 101–112.

Savoniakaitė Vida. 2004. Kultūra ir ekonomika laike, Lituanistica, Nr. 3(59): 57–70.

Savoniakaitė Vida. 2006. Bendruomenės vykdomas teisingumas šiuolaikinėje ekonomikoje, Lietuvos Etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 5(14): 53–64.

Šaknys Žilvytis. 2001. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Jaunimo vakarėliai. Lietuvos etnologija 7. Vilnius: Diemedžio leidykla.

Vyšniauskaitė Angelė, Kalnius Petras, Paukštytė Rasa. 1995. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis.  

Laukiami rezultatai

    Pirmiausiai, tyrimai bus naudingi socialinių ir humanitarinių mokslų tyrinėjamoms tapatybės savitumo problemomis spręsti. Tyrimai atitinka Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (Žin., 1991, Nr. 7-191; 2002, Nr. 68-2758) nutarimu patvirtintą Lituanistikos mokslinių tyrimų prioriteto įgyvendinimo 2007–2008 metų programą. Šios paskirtis − plėsti ir skatinti lituanistikos mokslinius tyrimus, padėti įgyvendinti lituanistikos mokslinių tyrimų prioritetą papildomai finansuojant lituanistikos mokslinių tyrimų kryptis, sustiprinti lituanistikos mokslinių tyrimų indėlį į krašto socialinę plėtrą. Lietuva, siekdama eiti darniosios plėtros keliu, turi skirti ypač daug dėmesio lituanistikos moksliniams tyrimams – vienam iš svarbiausiųjų tinkamo atsako į globalizacijos iššūkius šioje srityje garantų.

    Antra, lokalių bendruomenių tapatybių tyrimai turės tarpdisciplininį mokslinį pobūdį ir gal papildys Lietuvos istorijos institute vykdomus aktualius istorikų lokalinius tyrimus (Nikžentaitis 2005).

    Trečia, lokalių bendruomenių kultūros tyrimai atskleis naujus Lietuvos multikultūrinius diskursus.

    Ketvirta, dalis tyrimų rezultatų bus apibendrinta mokslinėse ekspertizėse, seminaruose ar diskusijose ir švietėjiškose paskaitose.

    Penkta, regionizmo problematikos tyrimai yra aktualūs Lietuvos regionų vystymo strategijoms vertinti, kurti, ir plėtoti Europos integracijos procesuose.

    Šešta, tyrimai gal bus naudingi turizmo vystymui.

    Visi išvardinti tyrimai padės rūpintis nacionalinės kultūros išlikimu, kitimu ir verte. Tyrimai prisidės prie Lietuvos Respublikos prioritetinės lituanistikos tyrimų krypties „Tautinio identiteto išsaugojimas globalizacijos sąlygomis“ (Žin., 2002, Nr. 74-3180). 

Programos dalyviai ir jų pagrindinės darbo kryptys 

Auksuolė Čepaitienė, LII vyr. m. d. dr.

Individas, abipusiškumas ir socialinė bei kultūrinė sąveika Lietuvoje (2007–2011)“

Darius Daukšas, LII 

Etninis ir pilietinis identitetas: Lietuvos paribio bendruomenių tyrimai (2005–2009)“

Petras Kalnius, LII vyr. m. d. dr.

Dabartinė regioninė lietuvių savimonė: bendraeuropinės sąsajos. D. 2. (2007–2011 m.)“

Rita Pilkaitė-Butvilienė, LII dailininkė  

Ikonografinis lauko tyrimų medžiagos fiksavimas“

Vida Savoniakaitė, LII vyr. m. d. dr.

Lokalios bendruomenės. D 2. (2007–2011 m.)“

Vytautas Tumėnas, LII m. d. dr.

Tautodailės ir amatų procesai (jų dalyviai, dirbiniai ir sklaida), kaip kultūrinės tradicijos ir lokalinės (regioninės) tapatybės veiksnys (2007–2011)“

Aušra Zabielienė

Lietuvos folklorinių ansamblių veikla: etnokultūrinės savimonės tęstinumas“ 

Programos vykdytojai yra paskelbę mokslinių straipsnių ir monografijų, kurie rodo jų didelį įdirbį ir patirtį (žr.: www.istorija.lt), leidžiančius spręsti naujas iškeltas problemas ir uždavinius. 

Programos temų projektai 

Auksuolė Čepaitienė, LII vyr. m. d. dr.

Individas, abipusiškumas ir socialinė bei kultūrinė sąveika Lietuvoje (2007–2011)“

Tyrinėjant etniškumą ir socialinį solidarumą XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje paaiškėjo, kad šiuo politinių pasikeitimų laikotarpiu Lietuvoje ypač aktualus tapo žmonių tapatybės ir (ar) susitapatinimų klausimas. Tai ypač akivaizdu viešojo diskurso lygmenyje, kur įvairiai demonstruojama tapatybė yra reikšminga išsaugant ankstesniąsias ir įtvirtinant naująsias socialines padėtis bei vertes. Paaiškėjo ir tai, kad giminystė bei lokalumas arba, kitaip tariant, kilmė ir vieta, lygiai taip pat kaip atmintis ir istorija yra svarbūs tapatybes konstruojantys dėmenys ir jų keitimosi ar stabilumo komponentai. Tačiau tapatybių paieškos aktualizuoja veiksmus labiau orientuotus į “buvimą” ir reprezentaciją, nei į žmonių tarpusavio sąveiką, pagrįstą abipusiškumu. Be to, pasikeitimų iššūkis sureikšmina individualųjį lygmenį (žr. Hoebel 1972: 645-669), taip tarsi formuodamas visuomenės tendenciją būti suskaldyta į individualius ir dažnai tarpusavyje nieko bendra neturinčius pasaulius.

    Šios temos tikslas yra nagrinėti visuomenėje “praktikuojamą” individualumą kaip kultūrinę kategoriją, apimančią tapatybę, patirtį ir vertybes, pasaulėžiūrą ir žmogaus gyvenimo ciklą (Strathern 1992; Sökefeld 1999). Individas čia suvokiamas kaip kultūros vienetas, lygiai taip pat kaip šeima, gamybinė grupė, miestas ar šalis (Schneider 1968). Darbe siekiama: 1) nagrinėti konceptualias bei visuomenėje praktiškai funkcionuojančias sampratas apie žmogų ir asmenį; 2) aptarti santykį tarp asmens, šeimos ir moralės; 3) pažvelgti į dinamiškuosius, žmonių abipusiškumui reikšmingus individualumo aspektus ir ryšį tarp individualumo bei kolektyviškumo; 4) šias užduotis sieti su kitų programos temų užduotimis bei nagrinėjamais klausimais.

    Tyrimai bus atliekami bendruomenėje bei pasirinktose socialinėse grupėse lauko tyrimų metu. Empiriniai duomenys - etnografinė medžiaga - bus analizuojama vadovaujantis kontekstiniu požiūriu bei lyginamuoju principu. Finansavimą lauko tyrimams numatoma gauti dalyvaujant įvairiuose projektuose. Individualaus tyrimo rezultatai bus apibendrinti straipsniuose ir mokslinių konferencijų pranešimuose bei visuomenei skirtuose renginiuose. Numatoma, reikalui esant, talkinti įvairiais organizacinio pobūdžio darbais.

Literatūra

    Hoebel E. A. (1972) Anthropology: The Study of Man. New York: McGraw Hill Book Company.

    Schneider, D. M. (1968) American Kinship: A Cultural Account. Englewood Cliffs, New Jersey: Prentice Hall.

    Sökefeld, M. (1999) ‘Debating Self, Identity, and Culture in Anthropology.’ Current Anthropology 40, (4) 417-447.

    Strathern, M. (1992) After Nature: English Kinship in the Late Twentieth Century. Cambridge: Cambridge University Press. 

Darius Daukšas, LII

Etninis ir pilietinis identitetas: Lietuvos paribio bendruomenių tyrimai (2005–2009)“ 

Bus tiriamas santykis tarp etninio ir pilietinio identiteto, labiausiai akcentuojant paribio bendruomenes ir valstybės homogenizuojančias praktikas. Paribio bendruomenės pasirinktos vadovaujantis prielaida, kad jos labiausiai išgyvena valstybės homogenizuojančią politiką ir kuria įvairias strategijas identitetų plotmėje, akcentuojančias etnines vertybes. Valstybės homogenizuojančios praktikos suprantamos kaip įvairios strategijos, siekiančios įvairių etninių, kultūrinių grupių integracijos (visų pirma – per pilietybės institutą). Šių strategijų (grupių ir valstybės) susikirtimo taškai, kuriuose aptinkama santykio tarp etninio ir pilietinio identiteto raiška, ir yra pagrindinis tyrimo tikslas.

    Teoriniame lygmenyje šiuos du tapatinimosi aspektus (pilietinį ir etninį) galima nagrinėti vartojant nacionalinio ir etninio identiteto terminus. Nacionalinis identitetas dažnai yra apibūdinamas kaip politizuotas etniškumas, o etninės grupės dažnai suprantamos kaip turinčios tariamus, arba realius protėvius, atmintį apie bendrą istorinę praeitį ir vartojančios tuos pačius atpažinimo elementus kaip: giminystės modeliai, fizinis artumas (pvz. geografinis), religija, kalba, arba dialektas ir kt. Tiek nacionalinis, tiek ir etninis identitetas atlieka visuomenės integracinį (arba izoliacinį) vaidmenį, tik vienas valstybiniame, o kitas etninės grupės lygmenyje.

    Kalbant apie valstybę, neišvengiamas yra institucionalizavimo aspektas. Tiksliau, valstybė per institucionalizuotas nacionalines programas atlieka visuomenės integracinį, arba izoliacinį vaidmenį. Teorinėje literatūroje pilietybė yra apibūdinama kaip vienas ryškiausių tokių institucionalizuotų nacionalinių programų komponentas. Pastarasis institucionalizavimas palieka žymes asmens tapatume, tiksliau, institucionalizuotas pilietybės apibrėžimas gali būti tas dėmuo, kuris įtakoja individualų etninį tapatumą.

    Lauko tyrimus planuojama atlikti paribio bendruomenėse: Lietuvos lenkų ir Lietuvos latvių. Taip pat planuojama atlikti tyrimus ir lietuvių bendruomenėse. Šie tyrimai leistų susidaryti palyginamąją perspektyvą etninio ir pilietinio identiteto konstravime. Atsiskaitoma straipsniais. 

Bibliografija

Anderson, Benedict. 1999. Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. Vilnius: Baltos lankos.

Barrington, Lowell W. 2000. Understanding Citizenship Policy in The Baltic States, T. A Aleinikoff, A. Klusmeyer, D. (ed.). 2000. From Migrants to Citizens: Membership in a Changing World: 253-305. Washington, D.C.: Carnegie Endowment for International Peace.

Brubaker, Rogers. 1992. Citizenship and Nationhood in France and Germany. Cambridge, Massachusetts, London: Harvard University Press.

Brubaker, Rogers. 1994. Nationhood and the National Question in the Soviet Union and Post – Soviet Eurasia: an Institutional Account. Theory and Society 23(1): 47 – 78.

Garcelon, Marc. 2001. Colonizing the Subject: The Genealogy and Legacy of the Soviet Internal Passport, Jane Caplan, John Torpey (ed.), Documenting Individual identity: The Development of State Practices in The Modern World: 83-101. New Jersey: Princeton University Press.

Gellner, Ernest. 1996. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius: Pradai.

Giordano, Christian. 1997. Affiliation, Exclusion and the National State: ‘Ethnic Discourses’ and Minorities in East Central Europe, Hans-Rudolf Wicker (ed.), Rethinking Nationalism and Ethnicity : 175 - 193. Oxford: Berg.

Pivoras, Saulius. 2000. Lietuvių ir latvių pilietinės savimonės raida. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Smith, Anthony D. 1994. Nacionalizmas XX amžiuje. Vilnius: Pradai.

Wilson, T., Hastings, D. (ed.). 2000. Border Identities: Nation and state at international frontiers. Cambridge: Cambridge University Press. 

Petras Kalnius, LII vyr. m. d. dr.

Dabartinė regioninė lietuvių savimonė: bendraeuropinės sąsajos. D. 2. (2007–2011 m.)“  

    Toliau bus tiriama Žemaitijos, Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos gyventojų regioninės savimonės kaita, regiono plėtros idėjų samprata, siekiai ir tikslai. Siekiama išsiaiškinti, kaip regioninės kultūros plėtotė padeda ugdyti pilietinę savimonę, socialinį solidarumą ir kurti teritorines bendruomenes, kokią įtaką tai daro regionų socialinei raidai; kaip regionų etnokultūrinis atgimimas veiks visos šalies politinį, ekonominį ir socialinį procesą; ar prigimtiškumo ieškojimas ir autentiškumo siekimas regionalizmo pagrindu įgauna etnocentizmo išraišką; kuo savitos yra regioninio nacionalizmo tendencijos, jeigu tokios atsiranda; ar tokių tendencijų eventualus atsiradimas stimuliuoja bendraetninio lietuviško tapatumo pakeitimą etnoregioniniu tapatumu; eventualiai atsirandant dviem tapatybėms, kurią iš jų tam tikro regiono gyventojai renkasi kaip dominuojančią ir kaip derinami lojalumo etnografinei bendruomenei ir „tituliniam” etnosui klausimai; kas skatina etnokultūrinių regionų gyventojų naują kultūrinę savimonę (iš dalies - ir nepasitenkinimą); kokį vaidmenį atkuriant regionų etnokultūrinį tapatumą vaidina tarmės ir iki tol buvusi jų vieta šalies kultūroje. Keliami tokie tyrimo tikslai:

  1. Išsiaiškinti, kiek Lietuvoje užgimstantį regioninį nacionalizmą stimuliuoja iš vienos pusės netolygi regionų socialinė raida, šalies centro biurokratizmas, užslėptas nepasitenkinimas dėl tapatumų įvairovės ignoravimo, iš kitos pusės –  regioninėse bendruomenėse atsirandantis neoromantizmas, noras turėti „savąjį etniškumą“, taip pat ir spekuliacijos regioninių bendruomenių kultūriniu savitumu bei merkantiliniai suinteresuotų grupių interesai;Nustatyti, kiek pagrįstos gali būti aspiracijos neigiamiems globalizacijos padariniams priešpriešinti regioninę kultūrą, šalies ekonomikos, aplinkosaugos, turizmo programas praturtinant tradicinės kultūros elementais;

  2. Tirti, kiek regioninė kultūra padeda ugdyti piliečių savimonę bei kurti teritorines bendruomenes;

  3. Išsiaiškinti, ar regioninių kultūrų ir regioninės savimonės ugdymas daro kokį nors poveikį vietinės savivaldos plėtotės poreikiui plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose ir ar regioninės plėtros lūkesčiai siejami su regiono socialine ir kultūrine raida.

  4. Tyrimo metu taip pat būtų siekiama išsiaiškinti, kaip lietuviškojo regionizmo siekiai realizuojami ES šalyse vykstančių analogiškų regionizmo siekių kontekste ir kaip pastarieji daro įtaką lietuviškojo regionizmo plėtrai.

    Lietuvos valdžios institucijos, jausdamos ES raidos tendencijas bei lietuvių regioninių grupių spaudimą, vis dažniau savo praktiniame darbe susiduria su mokslo darbuotojų konsultacijų poreikiu. Į regionizmo tyrinėjimus jau aktyviai įsijungia ekonomistai, sociologai, geografai, istorikai. Tačiau etnologų kompetencija iškyla kaip bene pati svarbiausia. Etnologų, dalyvavusių ir šiuo metu dalyvaujančių įvairių valstybinių komisijų, ypač Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo, darbe nuomonė iki šiol buvo laikoma labai svarbi, nėra abejonių, kad būtent dėl pagyvėjusių regionistinių svarstymų etnologų nuomonė toliau valstybėms institucijoms bus labai reikalinga. Turint galvoje tai, kad regionizmo klausimai Lietuvoje etnologiniu aspektu buvo beveik netyrinėjami ištisus dešimtmečius, ne į visus klausimus kol kas esame pajėgūs atsakyti. Todėl regioninių kultūrų tyrimus būtina tęsti.

    Laukiami rezultatai turėtų būti tokie:

    1. monografija,

    2. mokslinių straipsnių serija,

    3. pranešimai konferencijose (2 tarptautineje, 3 nacionalinese).

Literatūra

Bromberger  Ch., Meyer M.  Cultures régionales en débat, Ethnologie française. No. 3 (XXXIII), Paris, 2003, p. 357–358.

Čaplikas V. Lietuvos ir Europos Sąjungos regioninė politika, Vilnius, 2006.

Delanty G. Europos išradimas, Vilnius, 2002.

Europos regionų asamblėjos deklaracija, Vilnius, 1996.

Fišmanas J. A.. Etniškumas šiuolaikinėje Europoje, Liaudies kultūra, 1993, Nr. 4, p. 4–6.

Giordano Ch. Etniškumas ir monoetninės erdvės motyvas Centrinėje ir Rytų Europoje, Etniškumo studijos:  teoriniai samprotavimai ir empiriniai tyrimai, Vilnius, 2000, p. 8-9.

Grinaveckis V. Žemaičių tarmių istorija, Vilnius, 1973

Yacoub J. Au-delà des minorités, Paris, 2000.

Kalnius P. „Kitokie” tarp „savų”: Lietuvos etnografinių grupių stereotipai. Lietuvos etnologija, 2(11), 2002, Vilnius, p. 23-52.

Kalnius P. Regioninių kultūrų apsaugos idėjos Lietuvoje, LKMA Metraštis, t. XX, Vilnius, 2006, p. 129-157.

Kalnius P. Aukštaitiškumas lietuviškosios tapatybės kontekste, Aukštaičių tapatumo paieškos, Kaunas, 2006, p. 66–88.

Kalnius P. Teritorijos administravimas ir lokalinių kultūrų apsauga: Lietuva ES šalių kontekste. Liaudies kultūra, 2004, Nr. 2, p. 5-16.

Lietuvos Respublikos Regioninės plėtros įstatymas, Valstybės žinios, 2000 m. rugpjūčio 4. Nr. VIII-1889.

Pasquini P. De la tradition à la revendication: provincialisme ou régionalisme, Ethnologie française, Paris, 2003, Nr. 3, p. 417-423.

Perspectives on Regional Unemployment in Europe, Washington, 1999.

Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuj, Vilnius, 1994.

Subačius G . Žemaičių bendrinės kalbos idėjos. Vilnius, 1998.

Rita Pilkaitė-Butvilienė, LII dailininkė

Ikonografinis lauko tyrimų medžiagos fiksavimas“

Vida Savoniakaitė, LII vyr. m. d. dr.

Lokalios bendruomenės. D 2. (2007–2011 m.)“

 Šiuolaikinės vietinės kultūros studijos etnologams ir antropologams darosi problematiškos dėl to, kad vietos mes negalime apibrėžti vienareikšmiškai. Pirmiausiai, vieta yra geografinė sąvoka. Sėsliai gyvenantys žmonės turi glaudesnių ryšių su geografiniu tašku, o šiuolaikiškiausios ekonomikos centruose žmonių kultūros reiškiniai daugeliu požiūriu yra atitolę nuo konkrečios vietos kultūros paveldo. Regioninės studijos yra iš esmės vietos, erdvinių ryšių ir verčių studijos. Etnografų aprašytos, kultūriškai apibrėžtos vietos problema jau ne vieną dešimtmetį yra siejama su erdvės problemomis (Margaret C. Rodman). Socialinių ir kultūrinių procesų dinamikoje atsiranda vis nauji dėmenys, apibūdinantys erdvę, bendruomenę, vietą ir regioną (Arjun Appadurai, Cliford Geertz, Orvar Löfgren, Regina Merkienė, Vacys Milius). Vietos kultūra išlieka ne tik tapatybės ženklu, bet ir valstybės, bendruomenės (Benedict Anderson) ar atskirų individų įvairiapusiška vertybe. Ankstesnėse programose tyrinėjome etnografinių regionų transformacijas.

    Tyrimai parodė, kad daugelis su regiono savitumais ar vieta susijusių klausimų peržengia geografinių regionų ribas. Todėl darosi aktualu sužinoti, kaip kultūra yra įtakojama besiveržiančių technologijų, informacijos, kapitalo srautų, vartotojiškos visuomenės vertybių, žinių ir valstybės politikos. Lietuvoje išliko regioninė tapatybės samprata, paremta sušiuolaikintomis etninėmis ribomis: aukštaičiai sakosi esą vaikai iš to paties kaimo. Toks žmonių “savęs” apibrėžimas savaime perša mintis, kad bendruomenė gerai mena tradicinės visuomenės prioritetus ir gyvensenos ypatumus. Tačiau pasigilinus į skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonių požiūrius, “savęs” apibrėžimus ir kartu interesus, pasidaro akivaizdu, kad “de-tradicionalizacijos” procesai yra pakankamai toli pažengę (Savoniakaitė 2003, 2006). Naujai atsivėrė besikeičianti etnokultūrinės, regioninės savimonės, regiono savitumo ir regionizmo problematika, regiono plėtros idėjų samprata. Neištyrinėta, kaip lokalios bendruomenės ir individai save identifikuoja, kas formuoja ir keičia jų modernią kultūrą ir tapatybės diskursus.

    Tyrimo tikslas yra nagrinėti besikeičiančią vietos žmonių tapatybę, koncentruojantis į pagrindines problemas ir klausimus:

    1. kas atskleidžia ir įtakoja etninę, regioninę, tautinę ar/ir kitokią vietos žmonių tapatybę,

    2. tyrinėti individų kultūros kitimą, įtakojamą valstybės ir kitų institucijų politikos,

    3. kokia yra regioninė savimonė ir regionizmo plėtotė.

    Etnografinius lauko tyrimus atliksime daugiausiai Lietuvoje. Tyrinėsime lietuvių, mišrias bendruomenes ir atskirus individus. Sieksime išsamios ir įvairiapusės etnografinių lauko tyrimų ir istorinių šaltinių medžiagos analizės. Plačiausiai vertinsime dabarties laikotarpį.

    Mokslinių tyrimų rezultatai bus apibendrinti moksliniuose straipsniuose. Dalis jų turės tarpdisciplininį pobūdį. Bus skaitomi individualūs pranešimai įvairiose konferencijose. Tyrimai prisidės prie nacionalinio identiteto pažinimo ir išsaugojimo į globalizacijos procesus įsiliejančioje visuomenėje. 

Literatūra

Anderson Benedict. 1999. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. Vilnius: Baltos lankos.

Appadurai Arjun. 2003. Sovereignty without Territoriality, Low, M. Setha and Lawrence-Zúñiga, Denise (eds.). The Anthropology of Space and Place: Locating Culture, Oxford: Blackwell: 337–349.

Geertz Cliford. 1973. Interpretation of Cultures. New York: Basic Books.

Löfgren Orvar. 2003. The Sweetness of Home: Class, Culture and Family Life in Sweden, Low, M. Setha and Lawrence-Zúñiga Denise (eds.). The Anthropology of Space and Place: Locating Culture, Oxford: Blackwell: 142–159.

Merkienė Regina. 1998. Lietuvininkų pirštinės: kultūrų kryžkelėje. Etnologija 3. Vilnius: Žara.

Milius, Vacys, 1991, Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija (XIX a. antroji pusė–XX a. pirmoji pusė), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Rodman C. Margaret. 2003. Empovering Place: Multilocality and Multivocality, Low M. Setha and Lawrence-Zúñiga Denise (eds.). The Anthropology of Space and Place: Locating Culture: 204–223. Oxford: Blackwell.

Savoniakaitė Vida. 2003. Aukštaičiai: „ribų“ sampratos. Lituanistica, Nr. 3(55): 101–112.

Savoniakaitė Vida. 2006. Bendruomenės vykdomas teisingumas šiuolaikinėje ekonomikoje, Lietuvos Etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 5(14): 53–64.

Vytautas Tumėnas, LII m. d. dr.

Tautodailės ir amatų procesai (jų dalyviai, dirbiniai ir sklaida), kaip kultūrinės tradicijos ir lokalinės (regioninės) tapatybės veiksnys (2007–2011)“

Visuomenei aktualūs tolygios šalies regionų plėtros, jų patrauklaus įvaizdžio kūrimo, kultūrinio savitumo reprezentavimo ir drauge platesnio tarpregioninio integralumo uždaviniai skatina intensyviau nagrinėti šalies vietovių kultūrinio savitumo vertės ir perspektyvų klausimus. Aktualu aiškintis, kaip tautodailės ir amatų procesai (artefaktai ir jų atlikėjai, pastarųjų sklaidos pavidalai ir jos dalyviai) susiję su visuomenės lokalinio (vietovės, etnoregiono, šalies, regiono, kaimo-miesto, subetninio, etninio) tapatumo ir savitumo, jos integralumo sampratų raidą. Reikalinga aiškintis, kaip priklausomai nuo mentaliteto prioritetinių nuostatų ir koncepcijų, tautodailės bei amatų procesai puoselėja vietinius, socialinių grupių kultūrinius skirtumus, tapatybių įvairovę, arba priešingai, tarnauja šalies visuomenės konsolidacijai, regioninei integracijai. Todėl aktualu nagrinėti kas sudaro bendruosius (šalies, platesnio regiono) ir vietinius tautodailės ir amatų procesų tradicijos (praeityje ir dabartyje) savitumo bruožus.

    Projekto tikslas – tyrinėti kaip tautodailės ir amatų tradicijų raida susijusi su besikeičiančia vietos žmonių tapatybe ir regiono kultūra.

    Darbo uždaviniai:

    1. Tyrinėti tautodailės kūrėjų ir vartotojų tapatybės diskursus. Nagrinėti, kaip tautodailės reiškinys išreiškia ir įtakoja etnokultūrinę, tautinę ar kitokią lokalinę žmonių, visuomenės grupių tapatybę.

    2. Nagrinėti kaip kintantys miesto ir kaimo bendruomenių, valdininkijos bei mokslininkų mentalitetas (požiūris į tautodailės tradicijų ir inovacijų kultūrinę, ideologinę, ekonominę vertę ir perspektyvą) ir tapatybės lemia tautodailės reiškinio raidą.

    3. Nagrinėti, kuo paribio/užribio bendruomenių tapatybės, besireiškiančios tautodailės proceso dėka, panašios visame regione, ir kuo skiriasi.

    4. Atskleisti tautodailės gyvenimo vaidmenį jos kūrėjų ir vartotojų regioninės-kultūrinės savimonės plėtroje.

    5. Nagrinėti tradicinės liaudies dailės (paveldo) ir dabartinės tautodailės raidos vietinius savitumus ir regionines bendrybes. Aiškintis regionalizmo koncepcijų kitimą ir reikšmę tautodailės gyvenimui; jų sampratos įtaka liaudies dailės mokslinėms interpretacijoms bei gyvąjai tradicijai.

    Lokalinio ir etninio, subetninio tapatumo, kultūrinio tęstinumo klausimų siejimas su konkrečių teritorijų ir atskirų liaudies dailės ir tradicinių amatų rūšių raidos savitumais būdingas daugeliui šiuolaikinių etnologinių tyrimų (J. Kudirka1, R. Merkienė2, V. Milius3, I. Šidiškienė4, A. Čepaitienė5, T. Jurkuvienė6, V. Rimkus7, A. Počiulpaitė8, V. Savoniakaitė9, I. Nėnienė10, V. Vasiliauskaitė11, P. Kalnius12; A. Blachovski13, G. Niačaeva14, B. Anderson15.

    Tačiau, kadangi dabartiniame pasaulyje šiuolaikinės tautodailės kultūrinis ir ekonominis kontekstas, požiūris į tradiciją itin sparčiai kinta – nepaprastai svarbu plėtoti ir gilinti tautodailės proceso tyrimus. Juo labiau, kad iki šiol permažai dėmesio buvo teikiama tautodailės proceso visumai bei jo lokalumo ir tapatumo įvairovės problemų nagrinėjimui.

    Projekto autorius V. Tumėnas16 atskirus šios problemos aspektus, susijusius su tautodailės procesu, taip pat yra pradėjęs nagrinėti.

    Tyrimo šaltiniai: etnografiniailauko tyrimai; gyvojo proceso stebėjimas ir dalyvavimas jame; mokslinių ir kultūrinių publikacijų duomenys.

    Tyrimas apima laikotarpį nuo XIX a. iki šių dienų.

    Tyrimo rezultatai bus skelbiami straipsniuose, pranešimuose mokslinėse konferencijose.

1 Kudirka Juozas (sud.). Tradicija šiuolaikinėje lietuvių liaudies dailėje. Kaunas, 1982; Kudirka Juozas. Liaudies meno samprata Lietuvoje, Liaudies meno savitumas, Kudirka J. (sud.). Kaunas, 1984, p. 16-25.

2 Merkienė Regina. (red.). Etninė kultūra ir tapatumo raiška. Vilnius, 1999.

3 Milius Vacys,  Morkūnienė Janina, Šidiškienė Irma. Amatas ir kūryba. Vilnius, 1997.

4 Šidiškienė Irma. Būti lietuve: etninio stiliaus apranga XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius, 2004.

5 Čepaitienė Auksuolė. Verpimas Lietuvoje: liaudies kultūros likimas. Lietuvos etnologija 8. Vilnius, 2001.

6 Jurkuvienė Teresė. Lietuvių liaudies juostos. Vilnius, 2001.

7 Rimkus Vytenis. Lietuvių liaudies skulptūra : ryšiai ir sąveikos. Šiauliai, 1996; Rimkus Vytenis. Tautodailė Šiauliuose. Šiauliai, 1998; Rimkus Vytenis. Šiuolaikinio liaudies meno problemos. Vilnius, 1978; Rimkus Vytenis. Liaudies menas kaip pasipriešinimo forma, Priklausomybės metų (1940-1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir /ar prisitaiymas. Vilnius, 1996, p. 70-74.

8 Počiulpaitė Alė. Liaudies meistras ir aplinka, Liaudies meno savitumas. Kaunas, 1984, p. 116-121.

9 Savoniakaitė Vida. Audiniai kaimo kultūroje : lietuvių geometriniai raštai XIX-XX amžiuje. Lietuvos etnologija 4. Vilnius, 1996.

10 Nėnienė Inga. Didžiosios skaros Lietuvoje: kaimo ir miesto kultūrų saveika. Vilnius, 2006.

11 Vasiliauskaitė Vitalija (red.). Aukštaičių tapatumo paieškos. Kaunas, 2006.

12 Kalnius Petras (ats. redaktorius). Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai : straipsnių rinkinys. Punskas, 2006.

13 Błachowski Aleksander. Tradycje i wspolczesność polskiej sztuki ludowej. T. 2. Lublin, Toruń, 2004.

14 Нячаева Г. (кiраўник праекту). Арнаменты Падняпроўя. Мiнск, 2004.

15 Anderson, Benedict R. O. Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. Vilnius, 1999.

16 Tumėnas Vytautas. Tautodailė centre ir periferijoje: vertybių perkainojimas, Liaudies kultūra, 2003, Nr. 3, p. 26–40; Tumėnas Vytautas. Baltiškų juostų simbolių sistemos paieškos: nuo mokslinės interpretacijos iki autentiškos tradicinės liaudiškos tipologijos, Acta Academiae Artium Vilnensis. T. 31. Vilnius, 2003, p. 21- 38; Tumėnas Vytautas. Šiuolaikinės ir dabartinės tautodailės tyrimų problemos, Tautodailės metraštis, Nr. 11, 2005, p. 38-45, 70; Tumėnas Vytautas. Šiuolaikinės tautodailės istorijos tyrimų problemos, Lietuvos dailės istorikų draugijos biuletenis 2006: Lietuvos dailės istorikų draugijos mokslinis-informacinis leidinys. Vilnius, 2006, p. 41-47.

Aušra Zabielienė

Lietuvos folklorinių ansamblių veikla: etnokultūrinės savimonės tęstinumas“ 

Folklorinis judėjimas Lietuvoje buvo ir yra ypač reikšminga etnokultūrinės savimonės ir identiteto raiškos sritis. Sovietinės okupacijos laikotarpiu ši veikla buvo viena iš rezistencijos formų, padėjusių išlaikyti lietuvišką identitetą. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, folkloro ansamblių veikla patyrė įvairias atsivėrusio pasaulio kultūrų įtakas. Šiuo metu meninis bendravimas, vykstantis mažose grupėse – folkloriniuose ansambliuose, padeda palaikyti arba kurti etninį ir kultūrinį asmens identitetą bei savimonę, tuo pačiu ir realizuoti natūralų jo norą priešintis pasaulyje įsisiūbuojančiam visuotinumui ir globalizacijai.

    Tyrimo objektas

    Tyrinėjami Lietuvos (vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų) folkloriniai ansambliai ir jų veikla po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų, taip pat Lietuvos tautinių mažumų folkloriniai ansambliai, žvelgiant į juos kaip į etnokultūrinį reiškinį.

    Tikslas ir uždaviniai

    Bus tiriama Lietuvos folklorinių ansamblių veiklos dinamika bei siekiama atlikti jų vadovų ir dalyvių etnokultūrinės savimonės analizę.

    Siekiant tikslo iškeliami šie uždaviniai: 1) išsiaiškinti, kaip veikla folkloriniame ansamblyje įtakoja ir konstruoja žmonių tarpusavio santykius, kultūrą, savimonę bei tapatybę; 2) išanalizuoti folklorinių ansamblių veiklos tradiciškumą ir novatoriškumą; 3) iš visų Lietuvos regionų gautus tyrimo duomenis palyginti tarpusavyje; 4) apžvelgti Lietuvos tautinių mažumų folklorinių ansamblių veiklą ir nacionalinius ypatumus.

    Metodai

    Lietuvos folklorinių ansamblių veikla bus nagrinėjama remiantis struktūrinės analizės, sisteminimo ir lyginimo metodais. Lauko medžiaga renkama taikant anketavimo, pusiau struktūruoto interviu, audio, video fiksavimo ir stebėjimo metodus. Respondentai pasirenkami naudojant tikslinio tyrimo metodą. Gauti duomenys apdoroti naudojant statistinę analizę.

    Laukiami rezultatai

    Tyrimų rezultatus planuojama apibendrinti moksliniuose straipsniuose ir pranešimuose konferencijose. Bus parengta monografija apie dabartinės Lietuvos folkloro ansamblius.

    Danguolė Svidinskaitė ir Aušra Zabielienė nori įsijungti į programos tyrimus, baigusios doktorantūros studijas ir apgynusios humanitarinių mokslų etnologijos (07H) daktaro disertacijas. Numatytoms programos problemomis ir uždaviniams spęsti labai padėtų dviejų naujų doktorantų mokslinių tyrimų temos apie liaudies mediciną ir maistą Lietuvoje. Į programos darbą galėtų įdomiai įsilieti Veronika Grybauskaitė, kuri jau tyrinėja temą „Klinikinės tikrovės šiuolaikinės Lietuvos kultūros kontekste“. 

Veronika Grybauskaitė, LII

Pagrindinės tematinės gairės doktorantūros studijoms

    Siekiant tyrinėti medicinos reiškinius, įsitvirtinusius Lietuvos dabarties kultūroje, pirmiausia iškeliame prielaidą, jog visos, tam tikroje visuomenėje egzistuojančios medicininės tradicijos yra daugiau ar mažiau susijusios tarpusavyje. Tai simbolinių reikšmių sistema, formuojama daugybės komponentų, pavyzdžiui, tokių kaip ligos suvokimas ir atsakas į ją, individualūs ligos išgyvenimai bei su sveikatos apsauga susijusios socialinės institucijos. Darbe ketinama remtis medicininės antropologijos tyrinėtojo Arthur‘o Kleinman‘o sukurta koncepcija.

    Doktorantūros studijų metu bus mėginama ištirti kokie alternatyvūs medicininiai elementai dabartinėje Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje sudaro liaudišką sektorių, bei kokią vietą jame užima lietuvių liaudies medicinos tradicija; koks santykis tarp liaudiškojo ir profesionalaus sektorių bei kokie veiksniai lemia vienokio ar kitokio gydymo būdo pasirinkimą.  

***

    Išvardintiems tyrimams atlikti programos vykdytojams reikalinga techninė bazė (asmeniniai kompiuteriai, programinė įranga, kuriuos per penkis metus visi programos vykdytojai prašo atnaujinti, internetas, spausdintuvai, skaitmeniniai aparatai, kanceliarinės prekės ir pan.), lauko tyrimų finansavimas (3 000–5 000 Lt vienam žmogui), taip pat lėšų parengti nuotraukas monografijoms iliustruoti. 

Atsiskaitymo už programą būdai ir formos

  1. Planuojame įteikti spaudai dvi monografijas.

  2. Parengsime „Lietuvos etnologijos“ tomą, skirtą tapatybės diskursų kintančiame regione tyrinėjimams.

  3. Mokslinių tyrimų rezultatai bus apibendrinti moksliniuose straipsniuose.

  4. Organizuosime mokslinę baigiamąjį programos konferenciją, kuri padės atskleisti reikšmingus teorinius mokslo ir konkrečių tyrimų rezultatus.

  5. Bus skaitomi individualūs pranešimai įvairiose konferencijose.

  6. Tyrimų medžiaga bus sisteminama žemėlapiuose, lentelėse bei vizualinių ir rašytinių duomenų bazėje.

  7. Bus įskaitmeninami istorinių etnografinių šaltinių duomenys.

Programos finansavimo šaltiniai

    Tikimės, kad programą finansuos Lietuvos istorijos institutas ir atskirus su programa susijusius projektus rems Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija. 

    2007 m. gegužė 21 d.                                                                             V. Savoniakaitė