Šiandien įvykusiame Lietuvos istorijos instituto bendruomenės virtualiame šventiniame susitikime buvo pasveikinti šios bendruomenės nariai, kurių darbai ir veiklos 2020-aisiais tapo ryškiomis gairėmis akademinei bendruomenei ir istorija besidominčiai visuomenei.

 

Tarp pasveikintų Istituto darbuotojų buvo ir dr. Reda Griškaitė. Ši mokslininkė 2020-aisiais buvo apdovanota Martyno Mažvydo premija už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui. Redai Griškaitei taip pat šiais metais buvo suteiktas Ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.

 

Žemiau pateikiame Redos Griškaitės šiandien Istituto bendruomenei pasakytą kalbą:

 

Laba diena mieli kolegos, laba diena šią keistą keisto gruodžio dieną!

Kaip tik ką buvo sakyta, taip jau nutiko, kad esu šiokio tokio įvykio kaltininkė, todėl tarsiu keletą žodžių. Tai nėra man lengva, nes niekada nekalbėjau prieš tokią solidžią, o kartu ir labai man artimą ir mielą auditoriją.

Pradėsiu nuo padėkos. Pirmiausia padėka Lietuvos istorijos instituto vadovybei – gerbiamiems Alvydui, Sauliui, Aurimui, kad pasiūlė man dalyvauti šių metų Martyno Mažvydo premijos konkurse, kuris, kaip žinau, buvo labai stiprus. Ačiū, kad jie pirmieji patikėjo keistokais paskutinių penkerių mano metų tyrimais, kaip antai apie visokius mergiškus albumėlius, atminimų sodus, rašančius dvarus, dvarus archyvus, botaninius sąjūdžius, kartūzų vienuolius, Ustronės atsiskyrėlius ir net Lietuvos istoriją rašiusius inžinierius. Smagu, nes tai pirmoji mano valstybinė premija. Smagu, kad istorikės darbus vertino ir pripažino garbinga Literatūros taryba. Labai dėkoju jums visiems – už skambučius ir laiškus. Niekada net neįtariau, kad turiu tiek daug bičiulių, nes kaip ir dauguma mūsų, daugiausia kalbuosi su mirusiais, nei su gyvaisiais, ir kaip sako Aidas Marčėnas, „kuo toliau, tuo dažniau“ ir „kuo toliau tuo drąsiau“...

Kai prieš pora savaičių vyko virtuali Kultūros ministerijos premijų įteikimo ceremonija, pasakiau, kad šia man suteikta premija šiais daugiau nei sudėtingais metais nors šiek tiek pradžiuginau savo alma mater, savo motiną maitintoją – Lietuvos istorijos institutą, kuriame dirbu jau trisdešimt vienerius metus, nuo 1989-ųjų, ir nuo tada tai visada buvo mano vienintelė darbovietė. Smagu, kad Literatūros Taryba įvertino kaip tik XIX amžiaus tyrimus. Mano galva, tai didelis pripažinimas, ir ne tik mano, bet ir pripažinimas visų mano XIX amžiaus istorijos skyriaus kolegų darbų. Tokios būtų mano mintys; mintys žmogaus, kuris nėra pratęs gauti premijų. Bet gal priprasiu...

O dabar keletas kalėdinių, naujametinių, palinkėjimų. Tiek sau, tiek jums visiems linkiu ištverti ir įveikti dar vieną mums skirtą iššūkį; ištverti dar vieną mums mestą koronę. Kad ir kaip būtų paradoksalu, mums, istorikams, ir žinoma archeologams, etnologams, tai padaryti yra daug lengviau nei kitiems, nes turime savo darbą, savo rašymą. Kitaip tariant, mūsų kasdienis rašymas tebūnie vaistai, tarytum priešnuodis prieš visą šį absurdą. Taigi linkiu rašyti daug, rašyti kasdien, kaip kad ir liepė mums mūsų didysis mentorius Joachimas Lelevelis, bet rašyti ne dėl lankų, ne dėl citavimų indeksų ir duomenų bazių. Rašyti savo istoriją ir nuolat išgyventi jeigu ne atradimo, tai prikėlimo stebuklą, nuolat priminti sau ir kitiems tai, kas buvo neleistinai ir nepelnytai užmiršta. Bent kol kas tą stebuklą išgyvenkime tik savo Ustronėje, tik savo Nuošalėje, kas taip pat nėra blogai, net atvirkščiai. Ir kaip kad mokė Horacijus, carpe diem. Naudokimės šia diena, gaudykime šią akimirką, mėgaukimės gyvenimu čia ir dabar. „Šiandien vynu nuplaukime rūpesčius, o rytoj plauksim į jūras plačiąsias!“ Bet čia ir vėl ne mano, o Horacijaus žodžiai.

Su artėjančiomis šventėmis Bičiuliai!